, – Ką? Baigėsi konkursas? Iš kur ir kieno šį žinia?
Palikęs Savęsp, išeinu pasidairyti, kaip kitur pasaulis atrodo, o netrukus jau laimingai nusistebiu, kad šį kartą ir manęs neužmiršęs. Tačiau tai netrukdo pajausti, kad žino, mato, supranta paviršutiniškai, neypatingai pasirūpinęs, kad bent tokios manęs dalies pažinimas atrodytų bent apytikriai teisingas. Ir vis dėlto laimingas it į Velykas įėjęs, nes smagu stebėti, kokie įvairūs jas puošiantys margučiai. Tačiau aha, aha – stooop! Ar ne per anksti apsidžiaugiau? Balsas pažįstamas ir, Dieve, dar kaip pažįstamas, tačiau per jį žmogaus atsiminti neįstengiu. Dar kartą mintimis perklausau iškalbėtą tekstą, bet jis tapatus tam, kurį ką tik išgirdęs:
– Šleikšti tie Rodakinos eurai. Parodė senam žmogui, tai ir džiaugiasi it rublį radęs. Kažkokios niekinės sapalionės. Peikėkis, Pranuli.
Atsiliepiau, kaip mokėjau. Tačiau irgi ne žodžiu viešumoje, o mintyse, o Savęspi.
Ačiū už prisiminimą:
kai labai lyja
prisimenu numirėlius
Skaityk mane ir toliau, gerb. Slapyvardi... Atsiprašau, Slapyvarpi, tuomet nereikės klausti:
kaip jūs ten dabar?
ką jūs darot?
Sėkmės geriausios! nuoširdžiai...
Ir išgirdau, kaip nusijuokė pinigėlis, prisiminiau, kaip Pro (proza), mėtydama į viršų jį ir gaudydama atgal į saują, laikas nuo laiko vis teiraudavosi:
– Kas pasakė, kad Rudakinos nektarinai – po eurą?
Dabar gi šit ir aš klausiu:
– Ką? Baigėsi konkursas? Iš kur ir kieno šį žinia?
– Tačiau klausimų, dzieduli, daugiau negu tik tiek. Be kortų neapsieiti, – išgirstu paukštuką, nusiteikusį rimtam pamąstymui ir suvokdamas, kad tarp visų klausimų dar vis pasilieka ir kausimų klausimas: – Kur tu, Poe (poezija)?
O Lokė, ji, kaip dažniausiai ir vėl kantri:
– Epilogas parašytas, lauksim rezultatų.
– Tai kad ir laiko, Loke, jau nebelieka – atsikvėpiau kone seno žmogaus dejone ir... ir argi tai paguoda matyti save kortų kaladėje?
Taip tarta buvo:
– Tegu dienoraštis su Tavimi.
Galbūt vėliau - anksčiau
tačiau subręs toks laikas,
kai Atmintis neatsimins.
Gegutė šauks,
dar vis iš TEN girdėsi ją
tačiau peizažai tvariny Žmogaus,
deja, kaip Visata
jau nemokės, sustoję laukti kelyje,
atgal dairytis ir manyti,
kad tai esminga palaima
savo akim į tokį (būtą) turtą įsiskverbti
ir neršti atkakliai po jį
tarytum erkė po oda.
Na, o Dienoraštis?
Paguodos ir su juo nereik tikėtis,
jis niekuomet nebūsiąs tavo –
ir jis kaip karalystės Dievo žemėje
su jų visais karaliais.
Tačiau vistiek, kaip dangų kad
man įdomu atrasti ir save
kortų kaladėje su pareiga
įteisinta taisyklėmis žaidimo.
Bičiuliai (o ir priešai) – ša!
nuo šiandien aš joje karalius.
Ne vienas, ne.
Dar trys karūnos, kaip ir man
kažkam į dalią krito,
bet kryžių karūna
į mano dalią.
Jau pamąstau –
kaip apsitverti savimi
Ją, kryžių karalystę.
Paukšteli, nečiulbėk ir tu –
išties baisu, kad karūna nedingtų.
Galbūt kol kas – į eurą ją?
Vienoje pusėje, pridengus dangumi
ir medžio šakele,
kitoje pusėje – ir vėlgi dangumi
ir tavo, giedorėli, atvaizdu jame.
Žinai ir tu –
tokie dalykai visuomet arčiau dievų,
bet tai nereiškia, kad ir prie savęs
patikimesnio draugo neturėčiau.
Taip savo tyloje dienoraštį nedrąsiai vadinu,
vis netikėdamas, kad ir negrįžtantys,
aplenkę šventą Petrą su raktais,
atgal namo per Dvasią nepareitų..,