Mėnulis virš gatvių rūko
sapnų suktines, kai tau
iš nemigos atviruko
šešėlių šriftu skaitau
žodynus. Juose vien gyliai
ir svoriai. Tyloj – seklu...
mes vis dar nemokam tyliai
sudėt skyrybos ženklų.
Atsimenu iš veidų mus –
iš vieno mirksnio akies.
Virš gatvės išpučiu dūmus,
o tu sapnuose sukies.