Aukštai

Aukštai pakėlėm taurę širdimis,
Išgėrėm vienas kito skausmą.
Praėjo metai kai kitiems,
Dalinome tik keistą jausmą.

Nes buvo dienos, kuriomis
Jau saulė mums nebetekėjo.
Ir tas naktų be sapnių liūdesys,
Pavogęs džiugesį spalvoto vėjo.

Ir tapo vis aiškiau, ir vis šalčiau.
Tas šaltis ginė prisiglausti kito.
Ir tyliai susišlavę plėnis pelenų,
Sulaukėm išganingo tiesos ryto.

Prašvito- nebeliko jau žiemos,
Nors jos šešėlius vis dar menam.
Kiek daug gaivumo ir šviesos,
Apšviesto mirksnio, kad gyvenam!