Neskaitau tavęs, ateis vėl lapkritys,
Mintyse matysis paukštelių šokis,
Tik akys giesmininkės tave atskrendančią numatys,
Ir sau sakysiu, nors skaudu — šypsokis.
Tu nusiklojai toks brandžiai išdidus,
Atmetęs mano ašaras link pat plaukų
Kaip auksinio šilko ašakas!
Žolė džiunglių katino ledus į patalus
Krūtys ilgėjos kito karto!
Prisėsk šalia, išperėk keletą mėnesių
kai jau viskas gerai ir neskauda aš liūdžiu
Akimirkas, kai vakarai vakarus nuvijo,
į darželio pinavijas!
2020-08-20 00:33
Rimuoti užsimano kiekvienas, kam vietoj smegenų mikroschemos supiltos.
Ne prisuktos, bet supiltos.
Nes prisuktos išvis
apokaliptiniais skaičiavimais teužsiima.
Arba tokiam supilti pelenai, kokio nors kremuoto poeto.
Bet sveikas žmogus, neišsikastravęs,
rimuoja, aišku, bet labai su saiku
ir žinodamas, kad, jei rimuos,
tai jo pylimas bus prie taboro.