Prislėgtoji siela

Aš nežinia ko nerimstu, kalbu nedaug, bet jei prabylu - tai byra žodžiai, pasileidžia ir liejasi srautais - tada judu ir pajaučiu, kad gyvenu...                        
    Nereikia man tų patarimų, daug ką praėjau, slydau ir klupau, dabar aš pastovėti už save galiu ir net kitus ginu. Tik ko nerimsta mano siela, neranda kelio, suspurda jau pamačiusi takelį. Nenoriu šito aš žinoti, nematau - nors sluoksniai atsikloja, po vieną sau rikiuojas...                    
  Yra kažkas ko nežinau, bet vardą turi - įvyko tai nakčia, manyčiau paslapčia, mėnulio pilnatis arba delčia, buvau grobuonies rankų paliesta...
    Lemtis, karti kančia ir sluoksniai yra, juodi grūdeliai po truputį byra - nesuvokiu apie mane čia, ar apie tave, bet stoju... nes užkabinau ir traukiu traukiu... Jau laikau! vėl sprunka... pagauti vis bandau.
    Kur tu? Kur esi gi, Paslaptie Didžioji? Ištark nors žodį,, pasirodyk, gal nusijuok arba įšok į sapno galią, pasikabinusi medalį. Užtenka laukti, jau susipažinkim ir šlovę tau suteiksim čia, pagarbinta pabūsi mus viduryje, įgauk pavidalą tik konkretesnį... kodėl įvyko, kodėl gi visa tai nutiko... Gal slepias tai po mūsų vardo reikšme? Sunku galvoti, noriu ramiai kvėpuoti ir pamatyt tave - nenusisukti, pamačius jaustis  drąsiai ir žvelgti į akis, gal jos mums viską pasakys...   
      Žinojimas  svarbus dabar - ateiki čia, Žmogus tu ar Dvasia, laukimo jausmas kyla ir sutepta dėmė išnyra...
      Garsu - verksmu, o gal šauksmu, net darosi baisu, o jei apsikabintume abi, nelauktume ir susikibusios kartu ištrauktume. Pajaustume tada ko nori Prislėgtoji siela, teisybės visuma, terapijos laike, pasišokinėdama iškyla. Dabar ir  čia - minties jau nepaleisiu ir iki galo eisiu. Drebėjimas, ūžimas, gaudesys, niekas mūsų nesustabdys.
    Ateik akimirka galinga, kad ir kaip tai pavojinga, patapki stebuklinga!