Paklydau

Paklydo šviesa pasąmonės tunely:
Nei aš, nei ji pati savęs nemato – 
Pila ašaras ant tako,

Blaškosi tarp murzinų sienų,
Kviečia mane vardais išgalvotais –
Nesulaukia atsako jokio.

Negirdžiu!

Ausyse mano šaukia ir rėkia.
Nenutyla nei reikalaujamas,
Nei nuolankiai maldaujamas

Balsas, neveikiamas laiko,
Karta iš kartos gargaliuoja -
Šviesą iš minčių vilioja.

Nesuprantu!

Galvoje vis plėšo – riša
Susivėlusį minčių kaltūną,
Įpina vilties karūną,

Kadais įsivaizduoti pirštai,
Išėjusiųjų baimes mena,
Logikos stygas kutena.

Nekenčiu!

Dunda, beldžia, griaudžia –
Sąmonės pasienius drebina,
Išmuša lazdom gyvenimą

Kulkosvaidžių griaustiniai
Ramybės trupinius terorizuoja,
Kantrybės užribius testuoja.

Nebegaliu!

Paklydau pati savo sąmonės tunely:
Nei kitų, nei savęs nebematau.
Išėjimą žinau.

Neišeinu.

Pažadėjau neišeiti pati.