Paskutinis vakaras

Nenorėjau, kad saulė nusileistų, bet buvo jau per vėlu – ji pradėjo raudonuoti kaip rudeniniai lapai. Man buvo labai gaila...
Kažkur žuvėdra dar suklykdavo, o jūros bangos nešė tolyn žmonių mintis, kurios svaigino juos širdžiai šiltais prisiminimais.
Dangų pradėjo skandinti tamsa, atėjo baugus vakaras. Šaltas, stingdantis vėjas lankstė  lieknas pušų šakas. Aš girdėjau jūrą, ji ošė. Pirmą kartą galėjau jaustis gyva, bet man buvo taip neramu...
Kažką pamiršau, o atrodė, kad niekada nepamiršiu...