*011608092020

Ant apvalaus, rojaus raštų kilimo,
ištiesiu ranką, tau
Sietyne, vien žvakės virš mūsų galvų
ir taburetės ir staliukas
šaretui, taurėm

Dvi durys belangėj
ir plyti horizontai tarp
sienų freskos.

aš peilį paimu tvirtai,
keturias dešimt keturių laipsnių kampu
ir medžiui pagimdau sgrafito šakas

Lietui užliejant
spalvas
įžengia avys paukščių snapais
ir dėdė

su sidabrine lėkšte
tam kad išspręsti
kas negirdėjo,

kas nieko nematė
ir kas žodžio netars.
*

Mus viso labo teko apspręsti,
prasmę, ko čia ir dabar
vyko drama

Lietus taria -
Tra-ge-di-ja
o aš antrinu, jog

galėtų būti komedijos,
nebloga pradžia.
*

Čia iš scenos išeiname mes.
mėnuo nušviečia kaukėtą šamano figūrą.
jis vedasi žveją.

O svečias, ant kelių parklupdo
Jauną, avį, auką. Taria
Tu, dar ne žmogus, tu dar net ne jaunas.

Ir pila ant kaktos vyną,
dar kavą ir ten kur jungias
centrai - grikį pasėjęs bučiuoja.

sako:
užaugs gėlė, tik
laistyk.

Šamanas iš sidabro lėkštės,
kelia akį, kur anados tėvas
sunui padavęs

ir pučia ją dūmais,
ja šoka smilkstant ratu
ir Maki daina,

taria.
Sūnau, išgirsk mano žodį:
Kai valtelėje, paaukosi sielą,
tai tapsi manim.

tai tapsi manim ir taip
aš iš tavęs pirmą kart rasiuos
tiek pasakyk traukinį mašinistui

ir susitiksim jau dausose.
ir saugo mus  vas,
nes žemė ir dangūs pamiršo tvarkas.

Tu nepamiršk, kas būta sode, o ką tapė
ten stotyje žmonės. tu pamiršk
kas išvažiuoja, tu pamąstyk

kada, kodėl ir kur tas
kelias veda. tu paklauski
viltį, apie tai kodėl

kartą mirtim ji apsimetus
kam šia į kitos pusės
kišosi valdas.

įsiskaityk.


011608092020