Sandėliuko valymas

Apsižvalgiau, pasimatavau,
Viską, kas ankšta - išmečiau.
Senas sukneles, laužančias liemenį,
Kelnes - žudikes, kreivomis nuo tempimo sagomis
Ir kvailai išsišiepusiomis bedantėmis kilpomis.
Taipogi sudilusius apatinius - tiesiai į ugnį.

Kruopščiai dar kartą perkračiau savo mintis:
Pyktį išliejau už daržo - varnos lai lesa
Kartu su bulvių lupenomis ir rūgusia sriuba -
Lai punta ir varniukus savo maitina!

Dailiai sulanksčiau šilku slystančias iš rankų nenuotaikas -
Išsiųsiu rūkui, lai slepia vogčiomis bepabėgančios vasaros pėdsakus!
Ta Vasara!
Kaip greitai užaugo, subrendo ir išeina pas rudenį.
Turbūt, kaip kasmet, susituoks ir ims lauktis žiemos,
Idant pagimdytų pavasarį...

Man tų nenuotaikų visai nebereikia -
Tik užima vietą.
Tikrai, lyg šilkinės skarelės -
Susirauki ir jauties pasipuošusi -
Gali plūsti pasaulį, keikti visus, kaltint ir zysti -
Madinga!
Velniop!
Vaikščiosiu nuogu kaklu!

Į sudilusį plastikinį maišelį, kurio dievagojausi nebepirkti,
Nes planavau įsigyti rimtą „terbą“ pirkiniams,
Bet taip ir liko mintis mintimi,
sukroviau vis rečiau naudojamus lūkesčius.
Išmesiu į konteinerį.
Lai išveža tiems, kurie pasiekė tokią jogos pakopą,
kad pamiršo, jog gali ko nors norėti.
Tegul dalinasi!
Rasi, ko nors užsimanys ir išeis gyventi?!

Nežinau, ką daryti su kojinėmis.
Tomis, kurios išsiskyrusios ir stalčiuje gyvena po vieną.
Jų antrosios pusės kažkur voliojasi girtos.
Ką daryt su tomis, kurios liko?
Gal sudėsiu po dvi pagal formą ir nešiosiu skirtingas?..

Įdomu, kur nukišau savo paltą?
Jo kišenėje, suvyniotas į laikraštį seną,
guli kerštas.
Nepamenu iš kur jį gavau.
Nenaudotas, praktiškai naujas, kad tik pastovėjęs...
Bet be instrukcijos - taip ir nesupratau, kaip jis veikia.
Norit - imkit.
Be abejo - dovanoju!

Atiduodu ir dvi savo šunvotes.
Kuklumas ir Nerimas.
Vienas ėda mano tikėjimą savimi,
Kitas ryja mano kiekvieną „šiandien“.
Besočiai pesliai...

Dar turiu krūvą kitų įdomybių:
Pavydo, sarkazmo, baimės,
Depresijos kokį metrą,
Krūvą tuštybės...

Gal reikia kam? Atiduodu!
Už puodelį arbatos kartu.

Pasiliksiu tik seną, platų nertinį.
Susisupsiu į jį ir išeisiu į rudenį,
Užsiklojus ramybe ir jaukumu.