Pėdos

Ėjau pajūriu. Ilgai. Viskas kažkaip susipynė į vieną. Žuvėdrų klyksmas, bangų ošimas, pušų virpėjimas... Ir tas gaivus, nenusakomas kvapas. Kvapas ramybės ir atgaivos.
Neklaužada vėjas, tarsi iš džiaugsmo, jog sutiko kažką gyvą, bandė nuplėšti plaukus. Tarsi norėdamas apvogti, lindo į užantį, braižėsi apie nugarą... Vėjas - Jūrą įsimylėjęs tarnas.
Bangos piktai, bet grakščiai daužėsi į krantą. Mintyse skambėjo eilės: „Uraganai glosto jūras. Jūros gi krantų nemyli... „
Jūra kas tu? Raminanti, svaiginanti, hipnotizuojanti... Tu rūpesčių vagis? Kaip miela.
- Nurimk žuvėdra! - Žuvėdros, tai iš gelmių išlekiantys Jūros žodžiai.
- Nerėk maldauju. Nevaryk manęs. Nenoriu įsibrauti į tavo gyvenimą. Noriu tik ramybės. Praeiti smėliu nepalikdamas pėdų. Neužtruksiu ilgai jau... Gyvenime...
Jūra nulaižo pėdas. Gyvenimas nuvalo ašaras. Viskas dėsninga ir surišta. Jūra tai Gyvenimas.
Atsisuku. Atsisuku į Gyvenimą. Pėdos likusios. Pėdos dviejų.
Kur Tu?