Gaudau paskutiniuosius vasariško oro gurkšnius.
Ant pečių krinta saulės spinduliai, kurie šiandien ryškesni už žvaigždes. Ir tai pirmas kartas, kai nenoriu užsimerkti, užmerkti viltimi spindinčių akių. Nebejaučiu baimės, kad nespėsiu patirti ypatingų akimirkų, nebebijau egzistencijos pabaigos.
Ir kiek aplink mane gražių spalvų, svaiginančių kvapų, kurių anksčiau nepajutau!
Nejučia veide atsiranda šypsena... O jau buvau pamiršusi jausmą, kai skruostikauliuose atsiranda duobutės...