Tėviškė buvo mano uostas

Vieškelis, šunkeliu virsdamas,
Per mišką į seną sodybą veda -
Laumės-raganos ilgais pirštais,
Šunkeliu einančius, negyvai užkutena.
Žaltvykslių mielos žalos akys
Klaidžioja, viliojančiai mirksi,
Jeigu, bent truputį, išsuksi iš kelio -
Amžių amžiams pelkėje dingsi.
Surandu užžėlusį mažą takelį,
Einantį per pievas geltonas,
Girdžiu krūmynuose gegutės balsą-
Kad takelis parvestų namo, noriu.
Nesvarbu, kad čia ryto rasos
Tik erškėčius ir usnis puošia,
Vėjas uosio šakose blaškosi -
Tėviškė buvo mano uostas...

Žiemgalos Bitė
2020 rugpjūtis