Tik įsivaizduok...

Kartais noriu įsivaizduoti kritimą ir paskęstu giliai savo mintyse. Sukuriu naujus vaizdinius, svajonių pasaulį ir nebenoriu nuo jo atitrūkti.
Nusileidžiu į sunertų pienių paklodę. Tokią minkštą ir šviesią... Nematau blogio ar pykčio nuotrupų, tik idealią tuštumą be triukšmo. Ten netrūksta saulės spindulių prisilietimų ir lengvo lietaus lašų, krintančių ant randais išvagotos odos. Tie smulkūs lašai suformuoja patį gražiausią reiškinį – vaivorykštę.
Bėgu pėdas kutenančia pieva ir nejaučiu jokio sunkumo, esu laisva kaip plevenanti vėliava danguje...
Jei tai būtų ne tik mintimis apipinta pasaka... Gyvenimas įgautų naują prasmę, naują viltį, bet... Gal atsibostų bėgti ir jausti amžiną laisvės euforiją? Gal joje nuskandinčiau save?
Pramerksiu akis, džiaugsiuosi ir lėtai kelsiu lūpų kampučius: vėl esu čia.
Vėl jausiu sunkius savo įkvėpimus ir rūpesčio akmenimis užsklęstą krūtinę...