Lapai

Ar žinote, kad krentantys lapai šneka? Įsitikinau.

Stovėjau miške atsišliejęs į medį. „Gėriau“ jo energiją. Neapsakomai skaidrią tylą drumstė tik krentančių lapų šlamėdunksis. Atsimušdami į šakas, vartydamiesi ore, krisdami ant žemės jie šnekėjo... Jie man pasakojo savo istorijas...

Pasakojo, kokie keisti hieroglifiniai Debesys juos lankė šią vasarą, kaip juos iš visų pusių glamonėjo ištvirkėlis Vėjas, kaip nuogus prausė naktimis dulksnų Lietus. Žinojo Žvaigždžių problemas, gyrė Aušros grožį, stebėjosi Saulėlydžio įžūlumu...

O dar pasakojo, kaip kiekvieną rytą, takeliu praeidama pykosi barsukų šeimyna, kaip stirna - motina nesusitvarkydavo su savo dviem straksinčiais dėmėtukais... Piktinosi triukšmadariais kėkštais, žinojo po kokiu krūmu gyvena zuikis, kokias paskalas nešioja šarkos, kokiu taku į medžioklę temstant išsėlina senas lapinas ...

Kiekvienas lapas stengėsi papasakoti savo istorija. Savo gyvenimo patirtį...

Vis dunksėjo ir dunksėjo. Šlamėdami... Nepaprasta pasakojimų melodija...
Stovėjau ir klausiausi. Klausiausi šlamančių Tylos istorijų... Lapai žinojo viską. Nežinojo, kad tai jų paskutinis pasakojimas... Mirtis irgi Laisvė...
Nesakysiu jiems...