žmogus nežmoniškomis pastangomis
keliasi kiekvieno ryto upe per save
vos vos liesdamas nepraplėštais vokais
savo laiškus skirtus prasilianksiantiems dieną
lieka spragos kai liks vienas
jos užpildomos minčių loginėmis bei neloginėmis sekomis
pagalvojimais kartais apie nieką
apie prasmę apie tikėjimą apie viską kas nepasakyta
liks nakčiai sapnuoti
kartais būname trumpomis akimirkomis laisvi
nuo žinojimo jog niekas nevyksta veltui
net smulkmenos turi tam tikrą reikšmę
nežinomasis linkteli nemačiomis už nugaros
jau į savo šešėlius susisuka vakaras
skubu namo kur kiekvienas prisilietimas
toks pažįstamai mielas tada nusipurtau
it juodasis šuo visas nereikšmingas
nepažintųjų nuotrupas šaknis užmirštu
dienos matematiką visas įsivėlusias raides
tarp skaičių visus daugtaškius
lyg sena pasalūnė spjaudydamasi ramybės
vyšnios kauliukais kurie rieda po lova prisiartina
naktis apsikabinu pagalvę tave įsispiriu į sieną
ir miegu o ryt nežmoniškomis pastangomis
vėl busiu po truputėlį pabūti