nesijaučiu

atrodo,
beprasmiškai plaka sena kalinė

klausausi, kai krizdamas
nepaliečiu žemės,

kaip raidės, kurių užrašyt nedrįstu
mes numirštam per lietų

nors turėtume gimti
mes, kaip debesys Dievo akių

klausausi, kaip glamžosi oda
klystkeliais judant po sprindį,

bet neklyst negaliu
taip liūdna dalykų, kurių pakeist negaliu

kaip beveiltiška bus, kai visą beprasmę gyvastį
iš savęs palengva išvarysiu

taip lengvai, kaip išeinama
būna iš proto

atrodo, jog basas
kiekvieną stuburo kalną jaučiu