45. Poetas

45. Poetas

Esu aš tik poetas
Iš kosminės šalies.
Man viskas nusidažę
Vaivorykštės sparnais.
Aplinkui siluetai,
Judėjimas erdvėj.
Graži man ši planeta
Kosminėj tėkmėj.
Žvaigždžių šviesos apšviesta
Ji kybo nebūty.
Prabėgę milijardai
Metų užmarštį.
Vis sukasi spiralė
Per laikmetį ratu.
Praėjusį etapą
Gražindama kaskart.
Kartoja pamokėles,
Kad įsimint ilgam.
Nors Dievas taip sutvėrė
Ir nušvietė ilgam.
Kai sukasi planeta
Nuo jos vis užmarštin
Pakyla į visatą
Aurų debesis.
Plevena jos lyg paukščiai
Sukurdamos ūkus.
Spalvų pilni miražai
Nuspalvina krantus.
Visata, tai apgaulė.
Tik sienos tų erdvių.
Mus laiko užrakintus
Nuo vėjų didelių.

A. G.