42. Romantikas

42. Romantikas

Aš romantikas. Ir aš kitaip negaliu.
Nebegaliu, nemoku ir nenoriu.
Tegul tai rusens tik mano viduje.
Tegul tai niekada neišsipildys.
Tegul  tai netaps laužu niekada.
Bet tai bus mano. Mano tai variklis!!!
Tik jis mane vežioja šiuos kraštuos.
Tik jo dėka aš vis dar pasitinku saulę.
Ne visada anksti ryte.
Bet toks jau mano šis pasaulis.
Pasaulis, kurio aš nesuprantu.
Kuriam jaučiuosi lyg marsietis.
Pasauli!!! Tu suprask mane!!!
Nes jau jėgų nėra apgaulei!!!
Kaip žiauru iš esmės yra.
Aš vienas tarp aštuonių milijardų.
Kas gali atsakyt kodėl?
Kodėl toks suknistas pasaulis?
Kodėl žmogus netur žmogaus?
Kodėl iš viso mums to reikia?
Kodėl taip drąsko iš vidaus?
Kodėl kraujo nematyt, bet rėki?
Net lūžis nėra toks skaudus.
Kai skausmas veria man krūtinę.
Kodėl Dievuli taip yra???
Kodėl, kodėl, už ką???
Lyg nieko blogo nedariau.
Lyg doras ir darbštus pilietis.
Už ką Dievuli taip baudi?
Už ką? Ir tikslas koks?
Nesuvokiu ir nesuprantu.
Man nesuprantamas šis kelias.
Link ko jis veda ir kada,
Jau bus riba ar kitas kelias?
Kada, kada, kada, kada?
Jau greitai keturiasdešimt ketveri.
Tiek metų vis tas pats.
Aš nieko šalia savęs neturiu.
Kame paniręs būtum iki kaklo.
Nesuvokiu ir nesuprantu.
Kančia, nors išorėj to nematyti.
Kančia lig grabo. Ir kame?
Kame čia Dieve tas prikolas?
Aš suprantu, kad humoras yra gerai.
Gerai, kai jis dar būna su saiku.
Išgirski Dieve tu mane!!!
Aš klykiu nuo skausmų krūtinėj!!!
Skylė didžiausia. Gal gana???
Gal jau užteks iš manęs šaipytis???
Aš pavargau vis keltis su viltim.
Ir ją kaskart skaudžiai prarasti.
Aš neturiu kuo tai pakeist.
Aš nesuvokiu kaip gyvent be meilės.
Gal noriu aš neadekvačiai???
Gal taip nebūna??? Gal tai tik mano???
Fantazijos ir svaiguliai.
Bet juk tai iš kažkur atėjo.
Atėjo ir įsiskverbė giliai.
Ir drąsko iki išprotėjimo!!!
Taip skauda ir taip bloga!!!
Bet kenčiu.
Kenčiu kaip šuo, kurį vis karia.
Vis karia, bet kaskart kažkaip,
Jis vėl suranda namo kelią.
Man lygiai taip pat yra.
Gražus tu tobulas pasauli.
Tik reali mano diena
Pilna kančios ir nevilties.
Taip, aš numečiau rankas.
Taip, man jau nėr jėgų šiai kovai.
Aš nežinau kuo virsiu čia staiga?
Koks bus mutavimosi kelias?
Gal skausmas virs smurtu?
Gal ištaškysiu kam makaulę?
Gal virs kokiu geru darbu.
Geru, be pykčio ir apgalės.
Gal. Gal tai bus kažkas.
Kažkas didingo ir naudingo.
Ne man. Nes kam man apskritai.
Aš vienas ir nesu apžora.
Paliksiu po savęs kažką.
Jei Dievas leis. Jei žvaigždės rodys.
Aš viltį laidoju kas kart.
Kas kart suranda ji per kur išlįsti.
Padėkit žmonės!!! Gal kas patars,
Kaip ją palaidot amžiams?
Ar laidot reikia iš savęs?
Žmogus jei be vilties, jis miręs???
Kodėl taip yra? Ir už ką
Mus myli pats Dievulis???
Dievuli!!! Taip, tu!!!
Taip, tu, ne jūs!!!
Nes mes per daug susiję.
Aš klausiu tiesiai iš širdies.
Kuri dar plaka manoj krūtinėj.
Koks tavo tikslas? Leisk suvokt.
Leisk tai suprasti ir priimti.
Išduok tą paslaptį!!! Išduok!!!
Nebekankinki, nes jau galas.
Aš esu tik žmogus.
Žmogus. Ir tavo kūrinys.
Būk geras. Jau sustok!!!
Užteks!!! Pabūk draugu.
Prašau, prašau, prašau!!!
Ant kelių mane parklupdei.
Ant kelių.
Po jais Tu akmenis padėjai.
Man skauda!!! Žiauriai skauda.
Bet gal užteks???
Gal liaukis vieną kartą?
Gal parklupdei ir pamiršai?
Kad klūpau iki šiolei?
Sugrįžk prašau!!!
Sugrįžki pas mane!!!
Aš laukiu atsiklaupęs!!!
Vaitoju, staugiu, raudu per dienas.
Ir nėra galo šiam procesui.
Prieiki Dieve ir padėk man pakilt.
Pakilt nuo kelių.
Aš kelių jau seniai nebejaučiu.
Be tavo rankos aš esu niekas.
Galiu tik virst ant šono ir gulėt.
Gulėt ir laukt pagalbos iš šalies.
Kol Dieve tu!!! Tu būtent!!!
Padėti man nuspęsi.
Aš puikiai tai žinau,
Kad šiam pasaulį viską sprendi.
Nuspręsk ir šį kart. Tu nuspręsk.
Nuspręski mano kelią.
Nuspręski!!! Tik nepalik prašau!!!
Manęs likimo valiai.
Ačiū Tau!!!

A. G.