Takai-Takeliai

Miško takeliu prabėgau basa.
Švelnus jausmas glostė kojas.
Blizgėjo nuo medžių krisdama rasa
ir, rodės, miškas net kvatojos.

Gyva, šilta alsavo žemė
ir smilgos lenkėsi prie tako,
tik nesupratau, kokia tai laimė,
nes taip retai tą žodį sakom.

Nepamirštu ir žvyruoto kelio,
kuriuo pirmus žingsnius aš žengiau.
Jis širdį man gelia, nes viliojo
iškeliaut pasaulin kuo greičiau.

Kai blėso viltys paskutinės
ir nyko bokštai miestų pamiltų, -
širdy išsivežti takai gimtinės
su manim buvo visada kartu.