Rašyk
Eilės (73967)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10426)
Vaikams (2533)
Slam (49)
English (1129)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svoloč Svoloč

Oberpjesė už tris skatikus

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pradžioje ekrane turėtų būti rodomi karo vaizdai.
Vos prasiveria  konteinerio dangtis.


J. šnabžda. Ša, tyliau, ša, ar girdit?  Girdit? Tyliau, ša, tylos, raminkitės, ša, ša, šaaa…

Dangtis užsidaro. Netrukus vėl prasiveria, jau daugiau. Matosi pusė galvos. Kalba garsiau.

Juk sakiau, nutilkit, po velnių, ko triukšmaujat? prišauksit nelaimę, kad jus kur. Galit patylėt, kelias minutes? nespurdėkit ir nesimuistykit, ša. Paslėpkit telefonus, arba išjunkit, nefotografuokit ir nefilmuokit. pamatys, bus šakės. Geriausia, numeskit ant žemės ir nusipirkit koja kuo toliau nuo savęs, jei paklaus – kieno, sakykit – ne mano, kitaip nežinau, ką su jumis padarys.

Reikia labai saugotis, būti budriems, kitaip neišgyvensite, tokie laikai – virusai, pandemijos, karai, kiekvieną dieną gali tikėtis vis kažko naujo. Aš, ačiū dievui, jau persirgau, bet daugelis nepasveiko, mano tėvai, pavyzdžiui, ir sesutė. Nors dėl jos nesu tikras, gal ji pasiliko griuvėsiuose, kai bomba nukrito ant...

Tylos, užsičiaupkit, juk prašiau, kodėl nesiklausot? Ką? Ar girdit? Ne? Negirdit? Aš irgi negirdžiu. Palaukit. Ne, nieko. Negirdžiu nieko.
Vėl, girdit? Girdit? Pauzė.   Nuėjo. Europa. Europa nuėjo. Tokie dideli žingsniai. Plumpt plumpt, jūs ką negirdėjot? Buvo žingsniai, Europa šliopt šliopt ir praėjo, o iš jūsų jokios reakcijos, kokio velnio čia susirinkot, jei nieko neklausot?

Žingsniai, dabar vėl,  pauzė,   dingo. Europa dingo. Jūs nieko negirdit, nesiklausot, sakau ša, jūs neklausot, sakau žingsniai, jūs vėl purtot galvas. Purtot purtot, aš mačiau, va tas iš kairės, taip taip, tau sakau, purtei, aš mačiau. Nori pasakyt, aš aklas? Gal aš ir ne drąsuolis, bet ne aklas.

Ša, užsičiaupkit, girdit? Klausykit, gerai klausykit. Tuoj turėtų pasigirsti. Opa opa į Europą.

Tu nueik iki kampo, tu tu, tau sakau, neapsimesk, nueik  iki to kampo. Eik, už galinės eilės bus kampas. Atsargiai, neįkrisk, ten dangtis nuo kanalizacijos dingęs, metalą išvogė. palei sieną eik, laikykis sienos. Jei ką pamatysi, krisk ant žemės, apsimesk negyvas.  Visi apsimeskit, nekvėpuokit. Ar girdi, sakau, nekvėpuok. Visai nejuokinga. Ša.    Pasigirdo.

Geriausia apsimesti negyvu, man kelis kartus pavyko taip išsigelbėti. Galit pabandyt. Arba suvaidinkit nebylius, maždaug aš nieko nesuprantu, nichtferštėjinu, rodykit į ausis ir į burną ir purtykit į šalis galvą, va taip. Dabar visi pasitreniruokim, iš pradžių į ausis, paskui į burną ir tada pasipurtom. Gerai, neblogai, kai kurie išgyvens, kiti mirsite.

Ša. nieko. pasigirdo.
Svarbiausia nesakykit, kas esate, nes niekada negali žinoti, ant ko užsirausi, ant žaliųjų, raudonųjų ar žydrųjų, vis tiek tas pats velnias, jie vieni kitų nekenčia, todėl geriau neatskleisti savo pažiūrų. Man, pavyzdžiui, visai tas pats, ar tie, ar anie, bet dažniausiai būna sunku tuo įtikinti, netiki, sako, meluoji, tu žaliasis, iš akių matau. Tad geriau būti nebyliu, a a a, tipo nieko negaliu pasakyti, dar parodai į liežuvį, atseit jis nupjautas, kas ten supras, koks jis iš tikrųjų turi būti. Nors ne, liežuvio geriau nerodyti. Gali ne taip suprasti. Nors jums, ko gero, nieko nedarys, jūs ne prie ko, jūs tik stebite, žiūrovai, taip sakant. Patinka būti žiūrovais? Patinka, matau, kad patinka, aš irgi anksčiau buvau tik stebėtojas, žiūrovas, bet ilgai taip neištempsi, vis tiek anksčiau ar vėliau paklaus – kodėl stovėjai po medžiu, kodėl nieko nedarei? Na, sakykit, jeigu jau paklaus – nieko nemačiau, nieko nežinau.

Žalieji tai dar nėra taip blogai, atims degtinę, cigaretes ir lieps daryti pritūpimus, kol nuvirsit iš nuovargio, o štai raudonieji tai tikra nelaimė, išsiaiškins visą praeitį ir vis tiek būsi kaltas, net jei ir nieko ten neras, dar blogiau, jei neras, vadinasi, labai gerai užsimaskavęs, iškart prie sienos tokį. Jau geriau ką nors prisipažinti, kad truputį buvai korumpuotas, truputį buvai visose partijose, tada bent jau liksi gyvas.

O žydrieji – tai patys šlykščiausi, pamatysit, geriau su jais nesusitikti.  jie kitokie, jie viską mato kitaip, priešingai negu visi. Na, pavyzdžiui, jeigu tau patinka vasara, tai jie sakys, kad geriau žiema, ir duos į snukį, jei prieštarausi, arba jei rėksi, kad skauda, jie tik dar didesnį malonumą jaus.

Bet geriau išvis nieko nesusitikti. Nors tai ir neįmanoma, kiek besistenk, vis tiek ant kažko užsirausi. Tada jau geriau apsimetinėti, negyvėliu, nebyliu arba neutraliu. Kaip pasiseks.

Ša, ša, nutilkit, nejudėkit taip garsiai. Žingsniai, tap tap, šliap šliap. Girdit? nesimiega kažkam. Apsimeskit, visi apsimeskit negyvi, nekvėpuokit. Manęs nėra, manęs čia nebuvo, jei klaus.

M. Mums reikia į dešinę ar į kairę?
V. Vėl sankryža? O tiesiai negalime?
M. Ne, tai T formos sankryža, tik į kairę arba į dešinę. Ką renkiesi?
V. Palauk truputį, prisėskim, aš pavargau. Papasakok, ką matai.
M. Nieko, tamsu, žibintai neveikia, ką čia įžiūrėsi. Kažkokios sienos, langai be stiklų, kaip visur, pats žinai. Miestas vaiduoklis, kiek einam per jį, visur tas pats. Dar konteineris kažkoks (padaužo per jį), metalinis.
V. Pažiūrėk, kas viduj.
M. O ko aš žiūrėsiu, žiurkės turbūt, kas daugiau ten bus?
V. Žiurkės, sakai, o kaip jos ten pateks, jei metalinis ir sandarus?
M. Visai jis nesandarus, iškleręs kažkoks.
V. Tada žiurkės pačios išsilakstys, tik pažadink jas kaip reikiant, arba leisk man, parodyk, kur tas konteineris.

Ima įnirtingai spardyti.

J. Ei, ei, gana, pasiduodu, nesidaužyk.
V. Na matai, o sakei tuščias. Tikrink, visada viską tikrink.
M. Gerai gerai, aišku.
J. (Išlenda iki pusės.) Kas jums darosi, žmonės, juk naktis, visi miega, o jūs tokį triukšmą sukėlėt?
V. Kas jis?
M. Kas tu?
J. Aš? Aš čia gyvenu.
V. O kodėl tu negyveni kokiame nors name? Argi jie užimti?
J. Ne, nežinau, man tai nerūpi, aš nesirengiu ilgam apsistoti, ryt gal jau būsiu kaži kur, tai kuriam galui eisiu į namą? Namai žmones pririša prie savęs, suvaržo jų laisvę...
M. Tai tu keliauji? Kaip ir mes? mes irgi einame į Europą. Prisidėk prie mūsų.
J. Aš jūsų nepažįstu.
M. Aš Matilda, katalonė, jis Vlado, rumunas...
V. Moldavas.
M. Koks skirtumas, čigonas, aš jį vadinu džipsiu.
J. Jokūbas, čekas.
V. Matai, sakiau mes kažkur vidury. Juk šie kalnai aplink Tatrai?
Jokūbas. Taip, tikriausiai. Aš nemačiau jokių kalnų, aš dar tik pajudėjau iš pradinio taško, nespėjau  įsibėgėti. Apskritai, abejoju, ar verta kur nors keliauti, kokia prasmė, visur tas pats.
M. Bet juk sakei, kad nesirengi ilgam apsistoti, rytoj gal būsi kažin kur, ar ne?
J. Nieko aš nesakiau, aš tylėjau, aš visada tyliu.
(Žiūrovui)   Na, kur tu rėplioji?

Žiūrovas, kuris buvo už kampo.  Ten nieko nėra.

Jokūbas. Gerai, sėsk į savo vietą. Tai žiūrovas, stebėtojas, jis nusipirko bilietą ir dabar stebi. Jų čia yra daug. Jie nepavojingi, sėdi tamsoje ir knapsi, kartais pernelyg triukšmingi, bet aš juos jau nuraminau. Tavo vieta užimta? Tada persėsk kitur arba gali išeiti, grįžk namo.
Vlado. O ką jie čia stebi?
Jokūbas. Nežinau, iš tikro čia nieko įdomaus, pamanyk griuvo Europa. Ne pirma ir ne paskutinė. Gal jie stebi Europą?
Vlado. O kas dar griuvo?
Jokūbas. Kasdieną kas nors griūva.
Vlado. Tau, vaikeli, su galva viskas gerai?
Jokūbas. Tu geriau savo galvos žiūrėk, atsirado mat keliautojas.
Matilda. Ramiai, mus gi stebi, ar ne. Kam suteikti malonumą visokiems žiopliams? 
Vlado. Taigi, žioplių niekada netrūksta.
Matilda. Sveiki!
Jokūbas. Jie neatsilieps, aš jiems prigrasinau nereaguoti.
Vlado. Kai tu kalbėjai apie griuvimą, aš prisiminiau kaip griuvo SSSR, seniai tai buvo, jūs tada dar gimę nebuvot. Gyvenau Vilniuje, tabore. Visai pakenčiamai tuo metu gyvenom, bet va tie lietuviai viską ir pradėjo, griovimą, po to kur benuvykdavau, visur buvo ne tas, čigonų niekas nemėgsta, visai kaip prie nacių. Todėl prisistatau rumunu arba moldavu.
Jokūbas. Dabar, regis, griuvo visa civilizacija.
Matilda. Civilizacija, sakai? Tikrai, net nusiprausti nėra kur. Pasiilgau dušo ir šilto vandens.
Vlado. O kokios naujienos iš pasaulio? Gal turi radiją ar internetą?
Jokūbas. Yra televizorius, bet jis rodo tik politinę reklamą.
Vlado. Įjunk.
Matilda. Gerai, jūs žiūrėkite, o aš pasiieškosiu vandens.
Jokūbas. Aš su tavim, tu viena nerasi.
Matilda. O kaip gi jis, juk jis aklas?
Vlado. Jūs eikit, aš palauksiu. Įjunk tą aparatą.

Televizorius. ... ekologiška aplinka, mąstymas ir žalia savimonė.

Jokūbas. Čia gali nusiprausti arba išsimaudyti, tik šilto vandens, aišku, nėra. Nebijok, aš nežiūrėsiu.
Matilda. O kodėl? Juk vis tiek tamsu.
Jokūbas. Tada gerai. turiu pasislėpęs muilo, paduosiu, nors iš tikro nėra nuo ko slėpti, seniai niekas neateina. Kartais net norisi, kad kas ateitų, kita vertus, ir bijau, nežinai kokie bepročiai gali užklysti. Ne, tavęs tai nepriskiriu tokiems, jūs abu atrodote normalūs – vienas čigonas ir aklas, kita ispanė, tai yra katalonė, iš pradžių galvojau, kad jūs šeima, tipo tėvas ir duktė, bet spėju, kad ne.
M. Tikrai ne, mes pakeliui susitikome.
J. Tai ir sakau, kad jūs normalūs, nors ir neturėjau niekada reikalų su ispanais, nežinau, kaip juos vertinti, bet sakykim normalūs. Aišku, negalima pagal tautybę skirstyti, ir tarp mano gentainių yra nemažai niekšų, aš taip galvoju, po teisybei, tai tik vieną kartą susidūriau su nemaloniais tipais ir net nežinau, kokios jie tautybės, bet tai nesvarbu.
Tau turbūt keista, kad aš neužsičiaupiu. Pasiilgau ko nors, su kuo galima būtų bendrauti, atsibodo kalbėti su savim. Kažkada, pamenu, pykdavau, kad mama nuolat kažko klausinėja, apie kažką pasakoja arba aiškina, kas dera, kas ne, koks oras lauke, kaip reikia apsirengti, apsidairyk  prieš eidamas per gatvę, suvalgyk sriubą ir nesėdėk susilenkęs, gesink šviesą, plauk rankas, nesusidėk su chuliganais, kodėl tu nuo manęs bėgi, kodėl nesipasakoji, kaip mokykloje, ar jau turi mergaitę, o gal tave domina berniukai, neužsidaryk vonioje, ką ten taip ilgai veiki, kodėl tu niekada su manim nekalbi, tavo močiutė susirgo, turbūt greit mirs, ar girdi mane? Dabar, dieve, kaip norėčiau, kad ji būtų šalia ir uždavinėtų savo kvailus klausimus.
Matilda. O tu nesiprausi? Renkis, aš ištrinsiu tave.

Kažkuris žiūrovas. Jeigu jau čia kalba pakrypo apie nužudymus, nepakrypo? vis tiek. Kartą man buvo kilęs noras užmušti žmogų. Tarp kitko, tų norų galėjo būti begalės ir greičiausiai buvo, bet dabar prisiminiau  paskutinį, ar vieną iš paskutinių? Neturi reikšmės, tiesiog šitas įsimintiniausias. Mano kaimynas, kai dar gyvenau daugiabutyje, paskui persikrausčiau į namą, o tas kaimynas persikraustė dar anksčiau, tai yra prieš mane, nežinau, kur jis persikraustė, po velnių turbūt; taigi,  jis buvo kažkoks išprotėjęs, nesveikas, gyveno lyg aplink nebūtų kitų žmonių, bendrapiliečių, kaimynų ir panašiai, leisdavo muziką, keldavo debošus, na tai toks būdas linksmintis, dažnai net naktimis.  Terorizuodavo žmoną ir vaiką. Apskritai nežinau, ar jis buvo vedęs, gal jie buvo susimetę, bet vis tiek pagal visus parametrus tai buvo šeima. Tikriausiai jis buvo koks metalistas arba rokeris, nes klausydavo sunkiojo roko, iš tikro aš net nepažįstu tų grupių, tik spėju, kad tai galėjo būti kokie ac/dc, deep purple ar slade, žodžiu, kažkas panašaus, ir jis leisdavo tą savo muziką visu garsu. Aš gyvenau už sienos, dieną dar pusė velnio, dažnai arba aš pats nebūdavau, arba jo nebūdavo, bet naktį niekur nesidėsi – ir jis, ir visas namas miega, tai yra, kad būtent jis ir nemiega, tai mes miegame, o jam  staiga šauna į galvą pasileisti tą chaosą, maždaug man jūra iki kelių, tada įsiterpia jo žmona, jis rėkia ant jos, gal net muša, greičiausiai muša, nes, man regis, dabar negaliu tiksliai prisiminti, ji šaukdavosi pagalbos. O gal nesišaukdavo, sunku pasakyti. Kartais atmintis padaro keistus dalykus, prideda tai, ko nebuvo, arba ką nors užtušuoja, todėl negaliu tvirtinti, bet veikiausiai vis tiktai šaukdavosi, arba bent garsiai verkdavo, nors per muziką būdavo sunku suprasti, kas ten vyksta. Kartą, bet tai buvo dieną, tikrai, galiu prisiekti, labai aiškiai girdėjau kaip jis ant jos rėkė, o ji šaukėsi gelbėkit, gelbėkit, aš net išlėkiau į kiemą, bet kažkoks kaimynas per langą mane nuramino, pamatęs, kad aš lauke, pasiruošęs kažkur bėgti, ar kažko imtis, jis šūktelėjo man, nekreipk dėmesio, patriukšmaus ir nustos. Iš tiesų tai buvo dar tuo laiku, kai nebuvo aštriai keliamas klausimas dėl smurto artimoj aplinkoj, tada kažkaip visi į tai žiūrėjo pro pirštus, tik vėliau atsirado visa ta kova, tas nesitaikstymas, kvietimas nesitaikstyti, būti neabejingiems ir taip toliau, o tuomet vyravo pozicija, kad į šeimos reikalus geriau nesikišti, leisti pačiai ląstelei, ta prasme, šeima – visuomenės ląstelė, pačiai ląstelei susitvarkyti savo viduje problemas, tipo ląstelė serga, yra pažeista korozijos ar kokio viruso ir turi pirmiausia pati nugalėti užkratą, ir tik tada, kai jau niekas negelbsti, tada tik visuomenė, kaip koks sanitaras ateina į pagalbą. Aišku, dabar jau aišku, kad toks požiūris buvo klaidingas, ir dėl jo mes praradome daug vaikų ir pan., bet anuomet aš ir pats bijojau, tad labai apsidžiaugiau, kai tas kaimynas pro langą mane sustabdė.
Tiesą sakant, jei gerai pamenu, aš jau buvau atėjęs į jo namus, bet gali būti, kad to ir nebuvo, o aš tik įsivaizduoju ir vaizdinį priimu kaip tikrovę, nesvarbu, tarkim aš buvau pas jį, ko gero, tai turėjo būti naktis arba vakaras, jis kaip visada garsiai leido muziką, aš neiškenčiau ir atėjau į jo laiptinę, jis gyveno gretimoje ir mūsų butai lietėsi vienas su kitu, taigi aš ateinu, paskambinu, iki tol dar nebuvau jo matęs, jis neseniai atsikraustė, tad aš pakankamai drąsus, ryžtingas, tik kai man atidaro ir aš išvystu prieš save dvimetrinį milžiną, susigūžtu ir kažką pralemenu apie garsią muziką, tiesa, ji puiki, bet gaila dabar ne laikas jos klausyti, nes anksti į darbą, o vaikui, kuris už sienos, čia aš kalbu, aišku, apie savo sūnų, į mokyklą, tad mums būtų neprošal pamiegoti, aš lemenu, o iš tikro noriu jį nušauti, bet jis sutinka, gerai, sako, ir uždaro duris prieš mano nosį, tad jeigu net ir turėčiau pistoletą, niekaip nespėčiau jo išsitraukti.
Taigi, aš nežinau, ar taip buvo, kaip sakiau, galėjau tiesiog visa tai išsigalvoti, bet kitą atvejį tikrai gerai prisimenu ir jis vyko būtent taip: vėl naktis, garsi muzika ir aš skambinu į policiją, jie ima teirautis kas ir kaip, ar aš negaliu pats kažkaip susitarti ir panašiai, galiausiai atvyksta, eina ne ten, kur skamba muzika, bet perskambina man, klausia kur aš gyvenu, tada ateina į mano namus, nueina į tą kambarį, kuris liečiasi su kaimyno butu, pasiklauso, muzikos tuo metu nesigirdi, bet jie pažada vis tiek pakalbėti su tuo kaimynu. Nežinau, ar kalbėjo, ar ne, bet aš ėmiau bijoti, kad tas briedis man nekeršytų, o policija, manau, ir pati nelabai mėgsta veltis į tokias situacijas, kai neaišku, skambėjo ar neskambėjo, be to, paskui ėmiau galvoti, kad tas kaimynas gal ne šiaip koks trenktas melomanas, o banditas, gaujos narys, nes dirbti tai tikrai nedirba, nes kada dirbsi, jei naktimis keli cirkus;
toliau, kodėl jo nesupakuoja, nes netikiu, kad tik aš vienas drįsau skųstis, greičiausiai skundų galėjo būti ir daugiau, bet toks elementas yra neliečiamas;
paskui jo mašina, kažkoks apynaujis džipas, tokios dirbantis žmogus nusipirkti negali, tokias mašinas laiko tik vagys arba verslininkai, kas yra vienas ir tas pats, tik jis, aišku, ne verslininkas, labai jau žiaurus jo būdas.
Taigi, jį visas namas arba net ir keli aplinkiniai namai, nes jo scenos tikrai buvo labai garsios, pakentė gal trejus ar ketverius metus, paskui jis išsikraustė. Kaip visiems palengvėjo. O netrukus prasidėjo ta kampanija prieš smurtą artimoje aplinkoje ir, apskritai, apie nesitaikstymą su nederamu kaimynų elgesiu; net ir policija ėmė tauzyti, kad reaguos į bet kokius pranešimus ir nenukreipinės piliečių į nesaugią kaimynystę derinti buitinių konfliktų,  kaip darė iki tol, o patys veršis visomis pajėgomis į tokių konfliktų židinius. Vat šitaip! kaip vis tiktai po laiko.
Tai taip ir nepavyko man jo nužudyti, o noras buvo, tikrai, norėjau taip užeiti lyg tarp kitko, kai jis pasileisdavo tą savo debilišką Smoke on the water ant viso rajono lyg kažkam tai būtų baisiai įdomu, paskambinčiau į duris, jis iškištų savo banditišką snukį, man, žinoma, reikėtų užversti aukštyn galvą, kad jį matyčiau, jis tikriausiai tingėtų ilgai su manim kalbėti arba manytų, kad nenusipelniau ilgo pasveikinimo, todėl tik prasižiotų vos vos: Nu? o  aš jam atgal: Su šventėm! ir paleisčiau iš savo makarovo kulką į pilvą, dėl ūgio skirtumo patogiau būtų šauti į pilvą; jis gal net norėtų paklausti: Su kokiom, blet, šventėm? bet klausimas taip ir pasiliktų neišėjęs į viešumą, tai yra, į išorę. Įsivaizduojat?
Tai štai tokį kinematografišką epizodą piešia mano vaizduotė, bet reikalas tas, kad tai iš tikrųjų yra tik vaizduotės produktas, taip jokiu būdu neįvyko, kaip kad abejojau dėl kitų epizodų, šito tikrai nebuvo. Dabar tik įdomu, kaip baigėsi tam veikėjui ir jo šeimai, tikiuosi jį supakavo arba užmušė koks kitas ryžtingesnis nei aš pilietis. Istorijos pabaiga.

Kitas žiūrovas. Kas nors įjunkit šviesą, nerandu telefono!
Balsas. Sėdėk tiktai.

Jokūbas. Aš, aišku, nesakau, kad tai nesvarbu, tai, kad mes pasimylėjom; žinoma, aš labai vertinu tokią atomazgą ir esu laimingas, man, o tikiuosi ir tau, tai svarbu. Dar ryte, prasidedant dienai negalvojau, kad ji taip užsibaigs, ir kas dabar išvis gali dėl ko nors būti tikras, tokia siurrealistinė realybė, bet vis tik, bandau suvokti, o kiek tai yra reikšminga platesne prasme, žmonijos arba visatos vystymosi procese, kiek mes įtakojame istorijos ratą? ar istorijai, visatai ant to nusispjaut? žmonijai vienodai rodo?  Na, žmonijai galbūt, ji apskritai nesiskaito su kosmosu, elgiasi lyg būtų amžina arba pagal principą po manęs nors ir tvanas, betgi tas tvanas galbūt reiškia, kad tada nieko daugiau nebus, ne, iš tikrųjų kažkas kažkur bus, bet čia žemėje gal jau tikrai nieko nebus? Mūsų poelgiai, elgsena, netgi mūsų charakteriai ar įpročiai vienaip ar kitaip veikia aplinką. Ne veltui sakoma nešiukšlink, pakelk popieriuką, nes mūsų netvarkingumas, apsileidimas gali pažeisti ekosistemą, o ką kalbėti apie karą, pandemiją, konfliktus,  mūsų nesivaldymą ir poreikį žudyti kitaip mąstančius, kitaip atrodančius ir besimeldžiančius žmones. Tai jau ne popieriukai, tai gyvi dalykai.
O tada galbūt priešingas agresijai, pykčiui, negatyvui veiksmas padaro visatą tvaresne? Meilė, švelnumas, galų gale seksas gal stimuliuoja imuninę pasaulio sistemą, imuninę visokiems virusams, visokeriopiems susinaikinimams?
Girdėjau, neva viskas susikūrė iš nieko, įvykus tipo kažkokiam sprogimui, bet juk tą sprogimą turėjo kažkas inicijuoti. Įsivaizduok, jeigu atsitiktų taip, kad visi gyvi padarai, žmonės, gyvūnai kažkokiu stebuklingu būdu vienu metu mylėtųsi, daugybė porų, milijonai arba net milijardai ir visi vienu metu patirtų orgazmą, vienu metu palaimingai atsidustų, suaimanuotų, suriaumotų, sučiulbėtų arba pragystų, tokia meilės daina, giesmė, himnas gyvenimui, vienu metu įvyktų bendras visuotinis išsiliejimas,  – tai, tarkim, iššauktų kažkokį galingą sprogimą, daugybė atomų, neutronų, pliusai ir minusai vienu metu susijungtų, tokia neįsivaizduojamo dydžio jungtis, baff ir išsilieja spermos jūra, užlieja viską, paskandina visą blogį, o jo vietoje susikuria nauja visata, naujas pasaulis ir mes jame,  tokie nekalti, gražūs, be blogų minčių ir ketinimų, be nuodėmės, vien kupini visuotinės meilės, skleidžiantys nuostabios harmonijos melodiją.

Matilda. Kažkada taip jau buvo susikūręs Rojus, bet nieko iš to neišėjo, žmonės vis tiek pradėjo vienas kitą žudyti, pradedant Kainu. Man atrodo, tu perdaug iš jų reikalauji. Gyventi vien meile, seksu jiem yra per sunku. Meilė išsunkia dvasiškai, o seksas fiziškai, todėl dvasinių jėgų atstatymui tiesiog yra būtina kažką užmušti. Ar tau taip neatrodo?

Jokūbas. Tu nori pasakyti, kad ir šitas karas, sekęs po pandemijos, tėra kažkoks atsipalaidavimas po sekso vakarėlio? Toks neva pusiausvyros atstatymas tarp proto ir kūno? Kuriam galui? Ar žmonės nemoka kalbėtis?

Matilda. Tai ne karas, tik dalykiškas apsikeitimas tuo, ką turime geriausio – atominėmis bombomis. Kas tau nepatinka? Planetos apgyvendinimas ryškiai sumažėjo. Erdvės atsirado kur kas daugiau. Mes su Vlado bent jau nemiegame konteineriuose, užimane butus arba įsitaisome kokiame pakelėje numestame automobilyje. Ir rūbų nereikia pirkti, ir tampytis jų su savimi, visada gali užeiti į bet kurią parduotuvę ir išsirinkti naujų. Argi tai blogai? Ir tau nepatarčiau lindėti konteineryje, tai nehigieniška, išsirink kokį nori namą ar butą.

Jokūbas. Taip, bet ten aš būsiu lengvai pasiekiamas.

Matilda. Aš pastebėjau tą tatuiruotę ant tavo kaklo, kurią palieka žydrieji, taip, neprieštarauk, įsivaizduoju, ką jie tau padarė, todėl tu toks baikštus. Žinau jų programą – lyčių lygybė, visi turi teisę būti dulkinami, ne tik moterys, prakeikti liberalai. Manęs jie nelietė, o Vlado išdūrė akis, nieko kito su juo nenorėjo veikti. Šiaip dėl smagumo apakino ir viskas, kam pasiskųsi. Dėl to ir sakau, eikim drauge, vienas pražūsi.

Jokūbas. Nežinau, aš tiesiog noriu, kad mane pribaigtų.

Balsas. Rauginti kopūstai, spurgos, alus!
Balsai. Kur kur kur?
Juokas per garsiakalbius. Cha cha cha cha cha.

I. Čia toks kvapas, lyg būtų apsilankiusi pyzda. Be to, dar ir sudrėkusi. Ne kitaip, čia buvo pisamasi. Manęs neapgausi.
II. Tau visur vaidenasi kruša. Aš nieko neužuodžiu.
I. Išsigydyk slogą vieną kartą, ne tokių dalykų gali pastebėti. Kartais net galvoju, kad nosis dažnai atstoja akis, ypač tamsoje, kai nieko nesimato. Gal todėl ji yra įtaisyta tarp akių, kai tos neveikia, nosis viską pasako, kas kur ir kaip, manęs neapgausi.
II. Na ir kas, kad čia kažkas kažkada krušosi? Ar mum nuo to geriau?
I. Pirma, ne kažkada, o visai neseniai, antra, tai ne kokios senos pyzdos, o jaunutės vaginutės kvapas, mielai įkiščiau savo šnobelį į jos gelmes. Trečia, ką gali žinoti, gal mum nuo to irgi gali kas nuskilti, todėl neskubėčiau neigti, kad mum nuo to ne geriau.
II. Na taip,  jeigu ji krušosi, tai turėtų būti ir bernelis, mane kažkaip vis tiek labiau prie jų traukia, nors ir turėčiau laikytis lyčių lygybės principo. Tikiuosi, ji nesikrušo su tokiu seniu kaip aš, nemėgstu senų žmonių, jie turėtų kažkaip išnykti. Keista, kad virusas jų visų nepaklojo.
I. Tada ir tu turėtum išnykti, aš nebūčiau prieš.
II. O ką tu veiktum be manęs? Net nežinotum į kurią pusę kvėpuoti. Be to, ir žemėlapis su paslėptu lobiu mano galvoje, tad priešingai – turėtum labai tausoti mane, o nelaukti mano mirties.
I. Tik ar jis tikrai yra, tu neapgaudinėji manęs?
II. Girdi?
I. Ką turėčiau girdėti?
II. Memorial  Nymano. Ar man čia tik ausyse skamba? Prieš mirtį.
I. Nieko negirdžiu.
II. Matyt, angelai tavęs dar nepasiilgo, nekviečia savo trimitais pas save, o man vis dažniau groja fanfaros.
I. Tuo labiau turėtum paskubėti perduoti man informaciją apie lobį, kitaip pražus viskas.
II. Jau geriau tegul pražūna, kai abu žinosim, vienas bus nereikalingas.
I. Kvailys tu, ar kada išdaviau, visada dalinausi su tavim grobiu. Ir dabar kai aptiksim šitą porelę, tau vaikinukas atiteks, man panelė. Užuodžiu juos, kažkur visai netoli, vėjas atpučia jų prakaitą, reiškiasi prieš vėją turime eiti, o jie mūsų neužuos.
II. Ne šunys gi jie, kodėl turėtų užuosti?
I. O aš, tavo manymu, kas?
II. Gyvulys tu, štai kas tu.
I. Na na, mes dar pažiūrėsim, ar nedėkosi man paskui.
II. Žinai, neatsistebiu vis – kam tau tas lobis?
I. Manai, visada taip apleista bus, taip dyka? Patikėk, sugrįš viskas į savo vietas, tu nesulauksi, žinoma, negreit tai įvyks, gal ir man jau šimtas metų bus, bet įvyks, pamatysi. Ne kartą pasaulis jau buvo ant susinaikinimo slenksčio, bet kiekvieną kartą kažkaip išsikrapštydavo, išsikrapštys ir šį kartą. Pamatysi, tiksliau nepamatysi. Štai tada man ir pravers tas lobis. Kur sakei jis yra?
II. Nesakiau. Knygas reikia skaityti, iš knygų daug gali įdomaus sužinoti. Girdėjai apie Gintaro kambarį?
I. Tą, kur Hitleris paslėpė? Nemanau, kad knygose parašyta, kur jis paslėptas.
II. Taip, bet aš domėjausi visomis nacių veiklos kryptimis. Ir viena kryptis mane itin patraukė.
I. Taip, kuri?
II. Bulgarija.
I. Tu manai, kad Gintaro kambarys Bulgarijoje? Niekada nebūčiau pagalvojęs.
II. Hitleris ir rinkosi vietą, apie kurią niekas negalvotų. Tik pamanyk Juodoji jūra, ten niekada nebuvo gintaro, be to, Bulgarija, tokia niekam nekrentanti į akis šalis. Visi greičiau galvos apie Graikiją arba Italiją, jau nekalbu apie pačią Vokietiją. O Bulgarija, tarp kitko, taip pat buvo Vokietijos sąjungininkė, kaip ir graikai bei italai, bet ji tokia ir liko nežymi, nekrentanti į akis. Aš nuvažiavau ten dar iki epidemijos ir radau žmogų, kuris matė, kaip vokiečiai iškraudinėjo šešis sunkvežimius. Jis man parodė tą vietą.

Svoloč. Nežinau, kaip čia patekau, iš tikro net nežinau, kokia čia vieta, ir kiek laiko aš jau taip keliauju. Kažkada parašiau tokį tekstą, bet jis nebuvo niekur spausdinamas, tad aš jį visur perskaitau, kai yra kas manęs klauso. Toks aš jau esu įkyrus žmogus. Beje, aš Svoloč, o tekstas vadinasi Žmogaus gyvenimas.


Žmogaus gyvenimas

1

    Laimingas žmogus savo gyvenime būna labai neilgai – tik iki trejų metų. Po to prasideda tikrasis gyvenimo pažinimas arba susidūrimas su gyvenimo realijomis ir tai žmogų daro kaskart vis nelaimingesnį. Net jei kuriuo metu ir atrodo, kad esi laimingas, iš tikrųjų tai tėra sieninis tapetas, slepiantis tavo plokštumos sueižėjusias siūles, trupantį pagrindą ir yrantį paviršių. Po ta popierine uždanga tūno tavo nelaiminga patirtis, nenusisekę sprendimai, pašlijusi sveikata ir mirties bei viso ko beprasmybės nuojauta.
Nors ir iki trejų metų ne visi būna laimingi, o, be to, dar ir nežinia, kas iš tikrųjų yra ta laimė, bet bent jau dėka savo nesusigaudymo aplinkoje ir nesugebėjimo atpažinti daiktus ir reiškinius, bent jau to dėka žmogutis yra sąlyginai laimingas.
Vos gimęs kūdikis paleidžia gerklę ir atsitiktinis praeivis galėtų įtarti, kad tas vaikis labai nelaimingas. O, šventas naivume, priešingai, šis jo rėkaliojimas dar nėra nelaimės nuojauta arba rezultatas, jis dar net nesusigaudo ko bliauna. Tai vyksta instinktyviai, kol kas jis vadovaujasi tik instinktais. Kaip gaila, kad po kokių penkiasdešimties metų ar net daug anksčiau mes visai pamirštame instinktus ir vadovaujamės tik blaiviu (arba ne visai) protu.
Iki trejų metų vaikas spėja susipažinti su moterimi, kuri daugiausiai laiko praleidžia prie jo ir kuri vadina save mama. Ką gi, tebūnie mama. Jos toks skanus pienas, daug geresnis už tą, kurį atneša iš krautuvės, nors ir apie krautuvę tada mažylis dar nieko nežino. Dar yra katė arba šuo, kurie tokie meilūs ir draugiški. Kai kurie žaislai, kuriuos yra gana sunku sulaužyti, nebent būtų kinietiški. Kažkokie dėdės, kurių vienas turėtų būti tėvas, nors nebūtinai. Tėvo pažinti iki trejų metų vaikui dažniausiai nepavyksta. Taip jau yra, tokie jie tie vyrai ir nieko čia nepakeisi.
Tad labai atsakingai galime konstatuoti, kad žmogaus gyvenimas iki trejų metų yra, iš esmės imant, laimingas.
Ir štai ta diena, kai tau suėjo trys metukai. Visi bruzda, zuja pro tave kaip užsuktas spyruokles prariję. Kažką kepa, verda, valo ir tvarko, vos spėji pavymui kraipyti savo mažą geltonplaukę galvutę. Į tave mažai kas kreipia dėmesį kol kas. Kol kas.
Bet štai ateina vakaras, susirenka daugybė žmonių, tu jau pradedi atskirti kai kuriuos: čia tavo teta Diūdė, Maža močiutė, Didelė močiutė, brolis Molis, tėvo kaip visada nėra (o gal jo niekada ir nebuvo? – šmėkšteli eretiška mintis). Ant stalo didžiulis tortas, dega trys žvakutės. Staiga mama ir visi, kurie dieną buvo pamiršę tave, sutelkia visą savo apsimestinį dėmesį ir glostydami bei suokdami visokias nesąmones ragina užpūsti žvakutes, nors jos ką tik buvo uždegtos ir taip gražiai dega. Sutrikęs ir nesuprasdamas suaugusių mažylis vos neverkdamas pučia ir savo nelaimei iškart neužpučia žvakelių, tada koks paslaugus dėdė tvoksteli iš burnos tabaku prasmirdusį vėją, kuris viską akimoju užgesina, tuo pačiu apdrabsto kremu mamos švarią suknelę ir prasideda šventinio torto naikinimas. Pirmą gabalėlį, aišku, gauni tu, nors nebūtinai tą, kurio norėjai, visi kiti gabalai akimoju dingsta biauriose burnose, visi laimingi apsilaižo ir kuo skubiausiai atsisveikinę dingsta.
Šventė baigėsi, tu vėl užmirštas, paliktas su šuniu ar kate, vėl tvarkymasis, indų plovimai ir galiausiai tu jau lovoj, pradėdamas pirmą kartą suvokti visą pasaulio surėdymo neteisingumą ir veidmainiškumą.

                                                      2

Nuo šiol tu pradedi pastebėti ir vertinti ne tik tave supančią artimiausią aplinką, nuo šiol tu pradedi pažinti GYVENIMĄ.
O gyvenimas netrukus pradeda pateikinėti vieną po kito visokiausius nemalonumus.
Pirmiausiai miršta katė arba šuo, prie kurių buvai beveik tiek pat prisirišęs, kaip ir prie mamos.
Paskui pagaliau sužinai, kuris iš tų dėdžių yra tavo tėvas ir, deja, jis nepasirodo toks pat geras, kaip šuo arba katė, kurie mirė. Tėvas būna arba linksmas ir griuvinėjantis, garsiai knarkiantis, arba tylus ir paniuręs, užsidengęs veidą laikraščiu, arba rėkiantis ir staugiantis, kai televizorius rodo krepšinį. Dažnai jis pareina su tuzinu draugų ir todėl tu anksčiau nesusigaudei, kuris iš jų yra tavo tėvas, nes visi jie labai panašūs, panašiai kvepia (dvokia) ir garsiai kalba.
Nuo šiol tu pradedi lankyti darželį, tavo mama lengviau atsikvepia, atsikračiusi mielos, bet varginančios naštos, o tu privalai susipažinti su naujomis tetomis, jų sugalvotomis elgesio taisyklėmis, jų primestais žaidimais ir mokymusi taikiai bendrauti su tokiais pačiais snargliais, koks ir pats esi.
Žodžiu, gyvenimas pasidaro nemielas

                                                    3

Yra žinoma, kad kas septyneri metai žmoguje visos ląstelės yra pakeičiamos naujomis. Tai visai nereiškia, kad žmogus gauna naujagimio ląsteles. Greičiausiai tos ląstelės netgi nėra visai naujos, nes priešingu atveju gavę ląsteles būdami 49-ių metų, turėtume atrodyti bent jau keturiolikos, o taip nėra. Vadinasi, mes gauname padėvėtas ląsteles, jos nėra naujos, tiesiog jos yra kitos. Gal jas jau dėvėjo kas nors kitas prieš šimtą metų, o gal mes pasikeitėme savo ląstelėmis su mokyklos suolo draugu.
Kaip ten bebūtų, kas septyneri metai žmoguje įvyksta esminiai pokyčiai ir belieka tikėtis, kad viskas tik į gera, o jeigu ir ne, tai eilinį kartą įrodo, kad žmogaus gyvenimas nėra laimingas, ir kas septyneri metai žmogus yra įstumiamas į naują nepakenčiamą skūrą, su kuria apsiprasti reikia papildomų pastangų ir energijos.
Po pirmųjų septynerių pragyventų metų mažas žmogutis įsispraudęs į naują ląstelių apdarą, dar ne visai apsipratęs ir susigyvenęs su nauju pačiu savimi, jau yra bloškiamas į žinių jūrą.
Ir ne tik. Mokykloje jo tykoja nauji pavojai: ilgi koridoriai knibždėte knibžda penktokėliais, kurie niekada nepraleidžia progos įspirti į „šikną“; dvejetai ir pastabos kaip siurbėlės įsikabina į tave ir nepaleidžia, kol tėvas gerai neiškaršia diržu užpakalio ir taip toliau ir panašiai ir rezultate šiuo gyvenimo laikotarpiu daugiausiai kenčia sėdimoji kūno dalis.
„O Dieve, nejau taip bus visada? „ – apimtas nevilties sušunki, nes dar nežinai, kad ši kūno vieta kenčia tik šį trumpą tavo gyvenimo tarpsnį.
O, kaip mes norėtume jau daug vėliau, kad viena, ar kita eibė, šunybė arba nusikaltimas būtų atlyginti tik keliais spyriais į užpakalį arba dešimčia smūgiu diržu per surambėjusią ir nejautrią „subinę“. Deja, ši privilegija baigiasi su n-ioliktais mūsų gyvenimo metais.
Tiesa, mokykloje atsitinka ir gražių dalykų, bet neapsigaukime. Pirmasis susižavėjimas klasės gražuole dažniausiai nebūna abipusis ir kančios neprideda patrauklumo procesui, vadinamu gyvenimu.
Daugiau įsimintinų dalykų kaip ir neatsitinka mokyklinėje aplinkoje neskaitant tų, kurių ir nenori prisiminti: tai gausiai beriamų spuogų ant kaktos paauglystės metu, hormonų audros, kurios dėka susipyksti su visu pasauliu, pirmos taurelės ir cigaretės, na ir, žinoma, egzaminų, kurie, nors ir kaip tave gąsdino visi, pradedant klasės auklėtoja ir baigiant direktore, yra visgi išlaikomi, padedant tai pačiai auklėtojai ir direktorei.

                                                    4

Viskas, tu laisvas. Eik į visas keturias puses, eik, kur nori, daryk, ką nori. Mokykla džiaugiasi atsikračiusi tavimi, tėvai irgi viltingai žiūri į ateitį – galgi tu greitai pradėsi savo gyvenimą ir nulipsi jiems nuo sprando.
Tu niekam nereikalingas, tu visiem įgrisęs, tu jau dramblotas jaunuolis ir niekam, net močiutei nebesinori pakilnoti tavęs ant rankų ir pakuždėti kokias švelnias nesąmones į ausį, tipo: „Kutuliuk, tu, mano mažas, tiutiuti“. Ech...
Stovėdamas dar girtas ryte už mokyklos vartų, pasitikęs saulę po išleistuvių vakaro, tu staiga pasijunti toks nelaimingas, toks vienišas šiam pasaulyje,  net pravažiuojantis milicijos „varanokas“ nesiteikia prie tavęs stabtelėti ir prakalbinti švelnia bananų kalba.
Tada gal jau ne pirmą kartą, bet iš tiesų labai rimtai savęs ar dievo paklausi: „KAM, dieve, KAM VISA TAI? „ Nuo šiol šis klausimas dažnai, oi dažnai prabėgs skubančia eilute tavo gyvenimo ekrane.

                                                  5


Šimtas galimybių. Tūkstančiai kelių. Taip tau kalbėjo, taip tau aiškino visai neseniai apie tavo ateitį. Ir štai tu stovi, priekyje tavo ateitis ir tūkstančiai kelių, takų ir kelelių į ją. Tu nežinojai, tau niekas nesakė, kad paprasčiausia yra tada, kai yra vienas kelias.
Daugybė kelių viso labo yra tik apgavystė, melas, nes vis viena eiti galėsi tik vienu keliu. Galbūt vėliau tu keisi kryptį, pereisi į kitą greitkelį, pasirinksi kitą profesiją, bet tūkstančio, netgi šimto kelių išbandyti vistiek nespėsi. Ir mirdamas negalėsi užtikrintai pasakyti pasauliui ir sau pačiam, kad tavo pasirinkimas buvo vienintelis teisingas, nes niekada jau nesužinosi, o kas būtų atsitikę, jei būtum pasukęs kitu keliu.
Mus daug ko mokė mokykla ir tėvai, dėdės ir komjaunimas, knygos ir filmai, bet niekas iš jų nepasakė, kuo tu turi būti.
Tiesa, tave ragino tapti kariškiu ir ginti Tėvynę, bet Tėvynė per tavo gyvenimą spėjo du kartus pakeisti savo geografinį išsidėstymą. Tau siūlė statyti namus, gydyti arba mokyti žmones, skraidyti dangum arba plaukioti jūromis, ir niekas nekvietė  tavęs būti duobkasiu arba kimšti dešras. Visa tai įėjo į tūkstančio kelių sąrašą. Tau reikėjo rinktis.
Ir kažkurį rytą tu pasirinkai. Ir nesvarbu ką. Kad ir ką tu būtum pasirinkęs, ateitis neišvengiamai vis tiek pas tave būtų atėjusi, tau nereiktų nei piršto pajudinti. Bet visa tai supranti tik dabar. Ne mes einam į ateitį, ji pati pas mus ateina vienu iš tų tūkstančių kelių, kad ir kaip mes jos nelauktume.

                                                          6

Bet visa tai bus vėliau, daug vėliau. Kol kas tu dar skubi gyventi, skubi pasisemti laisvo ir nevaržomo gyvenimo teikiamų malonių. Draugai, kurie pasirodo yra vieninteliai tikri ir ištikimi iki grabo lentos, merginos, kurios visos žavios ir ne tokios neprieinamos, kaip atrodė vakar, nesulaukiami savaitgaliai su savo nepakartojamomis linksmybėmis, dienos ir naktys, savaitės ir mėnesiai nesibaigiančio Lotynų Amerikos karnavalo.
Ir regis, tai tęsis amžinai. Amžinai? –- vieną rytą (kažkodėl visi globaliniai klausimai pasirodo lange kartu su ryto saule) susimąstai. Apsidairęs pastebi, kad šalia jau nėra kelių draugų, kurie turėjo būti iki grabo lentos, juos jau pasiglemžė vedybinio gyvenimo įsipareigojimai.
Jų vis mažėja, jie tirpsta kaip sniegas balandžio mėnesį. Ir tada tu, kaip ir tie tavo draugai, įsikali sau į galvą klaidingą idėją, kad atėjo metas kurti savo šeimą.
Nuo šio momento tavo veiksmai kardinaliai pasikeičia. Tu jau nebenori susipažinti su mergaite vienai nakčiai ir tuo labiau būti su ja kartu su draugais. Dabar tu pradedi ieškoti tos, kuri ne atsiduos tau pirmą vakarą, o kalbės nesikeikdama, nerūkys ir nevartos alkoholio, kuri lanko teatrus, groja arba tapo, turi kokių nors neeilinių sugebėjimų.
Kur jūs, inteligentės ir intelektualės? Tavo laimei (o gal nelaimei?) viena tokia paskutinė, užsilikusi nežinia kaip ir kodėl dar atsiranda ir tu nieko nelaukęs pasičiumpi ją ir tampi tokiu pat, kaip ir visi suaugę žmogeliai.
Viskas. Atgal kelio nėr. Staiga tu supratai, kad papuolei į gudriai paspęstus spąstus, kad praradai savo nepriklausomumą ir laisvę, užtrenkei duris neišnaudotai iki galo jaunystei ir dabar tau belieka graudžiai žiūrėti pro kambario langą į suoliuką, ant kurio dar vis renkasi vienas kitas likęs laisvas tavo bičiulis.

                                                      7

Toliau viskas paprasta ir mažai reikšminga: vaikai, girtuoklystė, skyrybos, jei pasiseka, ir ankstyva mirtis. Jeigu nesate mėgiamas fortūnos, tada jums teks iškęsti daugiau visokiausių nepatogumų, bet rezultatas bus tas pats.
Vaikai augs ir kels jums pavydą, kad ne jūs, o jie yra jauni ir perspektyvūs. Jūsų perspektyvos jau išsemtos.
Kaskart iškylantys sveikatos sutrikimai primins apie gyvenimo trapumą ir artėjančią baigtį.
Turtai, jei tokių ir užgyvenote, nesuteiks amžinybės, neišgelbės jūsų nuo artėjančios ateities ir suprasite, kiek laiko ir pastangų tuščiai išeikvojote, nei trupučio netapę pranašesni už bet kurį kitą mirtingąjį.
Bus gaila, velniškai gaila, kad apsigavote, kad buvot apmulkintas ir turėjote prieš savo valią pragyventi visą šitą sumautą ir niekam nereikalingą, beprasmį gyvenimą, maža to, jus išdūrė, jūs pasidavėte visuotinei kvailybei ir patys laisva valia ir niekieno neverčiami išleidote į pasaulį dar dvi aukas, kurios bus taip pat nelaimingos, keiks ir jus, ir tą sumautą gyvenimą, ir taip pat mirs kada nors, taip ir nesupratę, o „KAM VISO TO REIKĖJO“.
Kažkas labai gudriai iš jūsų pasijuokė,  kažkas jumis pasinaudojo, kažkas sužaidė su jumis savo šachmatų partiją ir galiausiai prarado jūsų figūrą, o jūs taip niekada ir nesužinosite „KAM VISO TO REIKĖJO“.
FINITA.

2006-04-04 

I. Tu ką nors supratai? Kas čia buvo? 

II. Nekreipk dėmesio, dabar pilna visokių gastroliuojančių artistų.

I. Taip, bet kokį šūdą jis čia sumalė?

II. Tu nesuprasi.

I. Nežinau, ką čia reiktų suprasti, manau, reikėjo jį gerai atbaladoti.                                                                                                                 

II. Negi nesupratai, jis ir taip nelaimingas, kam dar jį baladoti?



Matilda. Aš pažiūrėsiu kaip ten Vlado. Tu miegok.

Jokūbas. Aš niekada neprabusiu, kad ir kas nutiktų, nenoriu, kad kada nors išauštų rytas.


II. Ir vis tik kada nors tai nutiks. Kada nors išauš rytas, patekės saulė, pragys paukšteliai. Tu miegok, aš prigulsiu šalia, kad nesijaustum vienišas. Nežinia, ką atneš nauja diena, kiekvieną rytą keliuosi su ta vienintele mintimi. Ir vakar net nenutuokiau, kad vakare gulsiuosi šalia jauno vyro. Tu miegok, aš tau netrukdysiu, mačiau tave su ta mergaite, ji išsekino tavo dar neužgrūdintą kūną, todėl tau reikia poilsio. Ilsėkis. Kažkada ir aš buvau jaunas, tu irgi kada nors, dar negreit, tą patį sakysi. Pasenę visi taip sako, kažkada aš buvau jaunas, lyg tai būtų iš tiesų.

Kažin, dabar aš galvoju, gal visai ir nebuvau jaunas, žiūriu į tave ir netikiu, negi ir aš galėjau būti toks nuostabus, kodėl man niekas tada to nesakė, gal būčiau kaip nors tinkamai išnaudojęs tą kozirį, galėjęs daryti karjerą profesinėje srityje? Deja, dažniausiai reikiamu momentu mes per menkai save vertiname. Arba geriau būtų pasakyti – nuvertiname. Mums trūksta pasitikėjimo savimi. Tai dažnai pakiša koją.

Kaip bebūtų, dabar jau nebesvarbu, gyvenimas nugyventas, belieka kažkada išeiti. Ir tikėtis, kad tai dar negreit nutiks. Tu miegok, gyvenime geriausia – kuo daugiau miegoti, patikėk, nieko svarbaus nepramiegosi, bet gali būti visada bent jau pailsėjęs.


Jokūbas. Nežinau, ar tikrai miegojau, buvo taip gera, ramu, dingo baimė, nuolat persekiojusi įtampa, išgąstis, jaučiausi saugus, lyg  tvirtovėje. seniai nejutau tokio švelnumo. turbūt tai buvo tik sapnas?  jis apglėbė mane, stiprus ir šiltas, galbūt tai buvo lokys, ir nunešė toli iš čia, iš šito košmaro į saulėtą pievą, laigė drugeliai, kvepėjo ramunės ir čirškė žiogai. jutau šiltus bučinius ant viso kūno, jie gaivino ir sugėrė mano prakaitą. visgi tai buvo žmogus, galbūt netgi vyras. taip, tikrai. nesvarbu, nežinau, kas jis. bet galvoju, kad norėsiu. dar ir dar.

niekad taip gerai nesijaučiau. regis, jis buvo senas. ir kas? galiu suprasti senius, juk jie ilgisi to, ką prarado, juos traukia grožis, jaunystė, gal ir aš kada nors būsiu senas ir ilgėsiuosi, ko netekau. privalau duoti save? savo kūną?  kas man iš jo, jei niekas daugiau nemato, negali paliesti, bent akimirką pasijusti laimingas? galiu dalintis? duoti yra daugiau, negu imti. viskas taip susijaukė, bet patirti dar kartą, galėčiau. aplink tiek agresijos, triukšmo, ir tada išgirsti kažkur prie kaklo šnabždesį, tu gražus, jaunas, stangrus. kas yra stangrus? turiu pasiklausti, jis paaiškins.


Žiūrovė. Aš nežinau, arba aš idiotė, arba mus laiko idiotais. Ką čia rodo? Jūs galit man paaiškinti?
Suprantat, aš dirbu, kaip ir visi, dirbu vadybininke, turiu galvoje ne tai, kad visi vadybininkai, ne, turiu omeny, kad visi dirba, kažką, nesvarbu, tiesiog kiekvienas iš mūsų einame į sušiktą darbą, gal kas turi ir nesušiktą, bet aš kalbu apie save, mano sušiktas, aš turiu visą dieną nutaisyti malonų balsą ir mandagiai atsiliepti, net ir tada, kai su manimi kalba anaiptol ne mandagiai, arba net ir tada, kai man kažką skauda arba aš nesu kaip reikiant išsimiegojusi, tarkim, naktį man maudė dantį ir dabar dar tas pats ir pas supistą odontologą aš pateksiu tik kitą dieną, čia nesvarbu, aš visai ne tai turėjau galvoje, bet sakykim man mėnesinės, o jos kartojasi kartą per mėnesį ir tada oi kaip ne iki mandagumo, bet aš vistiek privalau būti mandagi, kitaip išmes ir net atsiliepimo apie išmetimą, na tipo, ar jums mandagiai pasiūlė išeiti, ar gal jus paprasčiausiai išspyrė, kiek balų duotumėte už savo išmetimą ir taip toliau, tai va, apie ką aš čia? A, tai po viso tokio jovalo ateinu atsipūsti, kur ateinu? Į teatrą, nes noriu nusiplauti tą visą purvą, kurį ant manęs per dieną išpila visokie bepročiai, ir ką randu tame savo aukščiausios kultūros židinyje? Ką randu? Ką jūs čia randate? Kur Šekspyras ir visos tos mirtys, gražios, kilnios mirtys dėl meilės, kur? Arba išprotėjimai, išdavystės, dūriai peiliu į nugarą ir panašiai. Nieko nėra.
Aš jau valandą čia sėdžiu, kaip ir visi, beje, ir nieko nesuprantu, kas vyksta, kas su kuo, kas prieš ką, kur siužetas, kur veikėjai, kokie nors veikėjai, nes tai kas čia yra, tai ne veikėjai, ta prasme, jie nieko neveikia, jie nieko nenužudė, nieko nepasmaugė, nieko nei gero, nei blogo neįvyko? Mus laiko durniais? Aš čia tam pinigus mokėjau, kad žiūrėčiau šitą mėšlą?

Gerai, pasakysiu daugiau. Mane irgi metė vienas bičas, na taip visiems nutinka, tai yra visoms, nors gal ir visiems, ką aš žinau, visai neseniai netgi vakar man tai nutiko. Aš pagimdžiau jam benkartą, o jis mane metė. Kaip jums tai patinka? Aš laukiu vestuvių, ne, tiesiog laukiu, kad jis pasipirštų, arba netgi ne to, tiesiog laukiu, kad jis pasiliktų su manimi, manimi ir mūsų vaikeliu, gali nieko daugiau neduoti, jei nenori, net jo pavardės nereikia, tebus benkartas, bet kad liktų kartu. Ar aš daug noriu? Daug prašau? Visai ne, paprasčiausia smulkmena, neverta diskusijų, ilgų aptarinėjimų. Jų ir nėra, jis paprasčiausiai pasakė, tu man nusibodai. Ir viskas. Daugiau nieko. Nei vaikas, nei dar kažkas, tiesiog taip – aš jam nusibodau. Kasdieniška istorija, beje.

Tai štai, po viso to aš ateinu čia, dar ir po darbo, kaip sakiau, turėjau, beje, susiorganizuoti, kur palikti vaiką, tai, patikėkit, nėra taip paprasta, bet aš ne apie tai, ateinu čia, tikiuosi išvysti kažkokią kad ir durną pasaką apie ką nors, tarkim, apie meilę, kur viskas gražu, gražiai baigiasi,  taip norisi tikro jausmo, tikrų ašarų, aš ne prieš paverkti, arba blogai baigiasi, visi nusižudo arba nužudo vienas kitą, kaip būna, kaip jau sakiau, pas Šekspyrą, vėl proga paverkti, kiti išprotėja, visi verkia ir eina velniop, dangus griūna, žodžiu, efektai, šviesos, ei, šviesos, nemiegokit, apšvieskit mane, va taip, muzika, duokit garso, per daug, išjunkit, nereikia muzikos, gali būti tik griaustinis, žaibai ir griaustinis, tada aš pasijusiu teatre, o dabar – kas vyksta čia? Nulis, apskritas nulis, nieko nesuprantu, kažkokia tuštuma, visiškas antiteatras, visa valanda šuniui arba asilui, taip, greičiau asilui ant uodegos. Ar su manim kas derino tokį siužetą? Ne, sakykim, ne viską reikia derinti su manim, bet kažkokį esminį momentą, tarkim, kad šiandien vaidinsime kažkokio nevykėlio, kažkokio nuopisos, atsiprašant, veikalą, jūs nieko prieš? Ar kas nors iš jūsų sulaukė tokio klausimo?

Salėje. Ne, nebuvo.

Žiūrovė. Tai aš ir sakau, nesuderintas, su niekuo nederintas pasirodymas. Ir po to tie šūdžiai, tiksliau ne po to, o prieš tai nulupa krūvą monetų už nesuderintą su žiūrovais spektaklį, kaip jums tai patinka?

Salėje. Nepatinka.

Žiūrovė. Aš ir sakau, mums pakiša katę maiše, net ne katę, o stipusią katę arba nudvėsusį asilą! Kodėl mes negalime gauti kokį normalų Šekspyrą arba pusiau normalų Čechovą, dar kokį pakenčiamą Moljerą, kas ten yra daugiau?

Salėje. Gėtė, Grušas, Marcinkevičius.

Žiurovė. Va va, aš ir sakau, tegul mums duoda kažką normalaus, tegul kiekvieną pastatymą suderina su mumis, o ne kaišioja kažkokias nuopisas. Todėl siūlau apmėtyti šitą sceną kiaušiniais.

Salėjė. Neturim.

Žiūrovė. Tada meskim, kas ką turit, viskas tinka, raktai, piniginės, telefonai, batai, kelnės, meskit, drąsiau, tegul jie sužino, kad rodyti visokį šlamštą mes neleisim. Taip, taip, dar. Gerai, aš išeinu. Kas su manim? Liekat? Ir eikit po velnių!



Matilda. Aš jį nudėjau.

Jokūbas. Ką nudėjai?

Matilda. Nežinau, bet spėju, kad jis iš žydrųjų. Užklupo mane iš netyčių, negalėjau priešintis, bet paskui, jam baigiant, kai jo savisauga natūraliai susitraukė, vožiau jam plyta per galvą. Ranka visą laiką ieškojo aplinkui kažko, kol jis dirbo ant manęs, ir rado plytą, tokią gerą išsilaikiusią su aštriu kampu, juo ir vožiau į smilkinį. Nemačiau jo veido išraiškos, bet spėju, ji buvo žiauriai nustebusi. Įsivaizduok, tu joji joji, viskas normaliai, jau tuoj prijosi ir lipsi nuo arklio, o čia tau iš kažkur ateina smūgis į dešinį smilkinį, kaip galvoji, ar nebūtum nustebęs, net, sakyčiau, sutrikęs iš nuostabos? Taip jis ir atrodė, galiu lažintis, ryt, kai bus šviesu, tą išraišką galėsim kartu apžiūrėti, bus įdomu.

Jokūbas. O kaip jo sperma, spėjo išsilieti?

Matilda. Geras klausimas, bent į mane tikrai ne, visada pajuntu, kai ten kažkas patenka. Galėsim ryt apžiūrėti, gal jis pakeliui krisdamas aplaistė dirvą? Tada mažiesiems spermatozoidams labai nepasisekė. Jie buvo išmokyti susirasti kiaušinėlį ir jį okupuoti, o čia staiga kažkokia neištirta erdvė, nežinoma žemė, kur kiaušinėlis, ką vaisinti, tėti, mes nežinome kur bėgti, o tėtis jau negyvas, negali padėti, tada ir tie mažieji kūneliai miršta gilioje neviltyje, visiškai vieniši, bejėgiai bekraščiame kosmose. Tikrai, klausimas vertas nuodungnaus ištyrimo. O kaip tu?

Jokūbas. Beje, gerai.

Matilda. Kas beje? Tavęs neišdulkino?

Jokūbas. Manau, ne.

Matilda. Kaip suprasti, manau?

Jokūbas. Aš miegojau, man buvo gera.

Matilda. A, nu tada gerai, jau buvau beišsigąstanti.

Jokūbas. O kur Vlado?

Matilda. Ai, nesakiau? Mirė.

Jokūbas. Mirė? Kažkaip pas tave visi miršta. Nuo ko?

Matilda. Pas mane niekas nemiršta, jis mirė, beje, pas tave, prie tavo konteinerio. Nuo senatvės turbūt. Nuo ko miršta žmonės? Žiūrėjo televizorių ir mirė. Gera mirtis, aš taip spėju. Tu eisi su manim?

Jokūbas. Kur?

Matilda. Velniop iš čia, bet kur.

Jokūbas. Aš negalvojau, kad tau čia blogai, manai kažkur gali būti geriau?

Matilda. Nepabandęs niekada nesužinosi.

Jokūbas. Arba gali būti dar blogiau.

Matilda. Taip, tas irgi tiesa.

Jokūbas. Tada nematau prasmės kažkur eiti, kol kas man dar nebuvo čia taip blogai, kad turėčiau kažkur bėgti. Čia mano konteineris, čia viską pažįstu, žinau, kur kas ir kaip, man čia namai, tėvynė, nežinau.

Matilda. Na, kaip nori.

II. Aš irgi liksiu su tavim, man jau nusibodo visur eiti.

Matilda. Ei, tu gi ieškai Gintaro kambario, man tavo draugas pasakojo.

II. Kada jis tau pasakojo?

Matilda. Kai išėjo pajodinėti, jis visą laiką kalbėjo, pirmą kartą sutikau tokį plepį, kuris ir jodamas nenustoja pliurpti.

II. Todėl juo ir nebuvo galima pasitikėti. Kur jis dabar?

Matilda. Išjojo.

II. Supratau.

Matilda. Tai kaip ten su tuo kambariu?

II. Ai, žinai, mat jį galas, kam jis man.

Matilda. Na, taip, suprantu. Tada likit sveiki, berniukai.

Jokūbas. Aš einu miegoti.
2020-07-18 07:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 17:15
neonas2
eseistinis neestetinis godo godojimas. +
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 16:29
Tiffany neskaitant šuns
Įdomūs komentarai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 14:18
Luiza Šarlotė
Buvau Svoloč statytame spektaklyje berods 2015. Patiko, kad į pjesę įtraukiamas žiūrovas, jis yra veiksmo dalyvis, o ne statistinis sėdėtojas - stebėtojas. Šis scenarijus irgi neleidžia jaustis nuošaly, žiūrovui bet kada gali būti užduodami klausimai, nelauktai pakišamas panosėn mikrofonas. Todėl yra galimybė pareikšti savo nesurežisuotą nuomonę, išmušti tiek save, tiek aktorius ir režisierių iš vėžių... ir tai veža! :)  5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 14:11
Svoloč
Kultūros ministro nebus, bet mane pasitiks viceministrė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 14:09
Svoloč
Iš Vokietijos, man ant kaktos bus parašyta Svoloč.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 14:05
gogo
iš kur parskrendi
privalau žinot
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 14:05
gogo
RS pirmininkui ir kultūros ministrui nedalyvaujant
būsiu su šiaudine skrybėle kurią nusipirkau netyčia
dabar gaila balon išmestų eurų tai tenka nešiot
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 14:00
Svoloč
Ryt parskrendu i Lietuva, oro uoste galėsiu perduoti tau abonementą į visus mano spektaklius visam gyvenimui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:56
gogo
šiaip pritariu kažkam čia - scenarijų (-us) reikia įveikti
beveik kaip jautį koridoje ar kaip gaidį
gaidžių kautynėse
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:54
gogo
o kai stys gal net bilietą man atsiųsi
o gal net nemokamai?
pažadėk avansu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:52
Svoloč
Nestato.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:45
gogo
bet jei tave kas nors ir stato
tai gal per anksti bifkutį
na suvis truputuką
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:44
gogo
bandai knist protą
ė be taško rašo visi tikri aukštaičiai
ir su tašku ten kur jo nerašo žemaičiai
įsitėmyk vienąkart tujen!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:41
gogo
aš va rudenį žadu užsirašyt į runkelių kasėjus
eisiu darbuotis su kastuvėliu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:41
Svoloč
Gerai įsireminsiu, gali prisikabinti, kad parašiau ė be taško, daug klaidų gali pas mane atrasti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:39
gogo
na nepyk negalėjau aplenkt tavęs neaplankęs
man atrodo visi čia esame
daugiau ir mažiau nepakaltinami
atsarginiai veikėjai, sufleriai
iš dar nepastatytų pjesių

o mane ir suvis gyvenimas užknist baigia
ar sunkiai dirbi buržujams?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:35
gogo
jei man kas parašytų tokį commentarą kaip aš tau
tai tikrai įsirėminčiau į nedidelio paveiksliuko
tokio kaip Dagilis rėmus

dabar turiu įsirėminęs tik kelis
gerb. J. Stapučio commentarus
anie kabalduoja vos tik papučia vėjas
mane dažnai nudžiugina gerb. Juozas
dar kartais andriukas savo vertimais
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 13:28
gogo
negalvoju taip man pakanka vaizduotės ir keleto
matytų vaidinimų
turbūt galėtų statyt aš pastatyčiau tarkim
vaizdinga čia nors ir negrabu
va šekspyras aš tai nežinau
bet sako ne tik vaizdingai bet ir žodingai rašė
sako ne tik prostitutės su jūreiviais
ne tik skalbėjos jo spektaklius galėjo žiūrėt
bet anie dar ir kažkaip paskaitomi buvo

o tai kodėl tavęs nestato
mes manėme kad tu seniai pagarsėjai
ne tik kvailių šalyje bet ir už jos ribų

paskutinis spec kurį mačiau buvo rusų pastatytas
Skrydis virš gegutės

kai per kompą perleidau atskiromis dalimis
žiūrėt buvo nepamanoma bet kai žiūrėjau visą
tai visai kas kita tik sako kvailelius
lengviausia vaidinti
žiūrėti į kvalielius man patinka
kartais atrodo kad jie net neapsimeta

tai matai
iš viso spektaklio būčiau pašalinęs
tik vieną artistę ta storulė atrodė blogiau
už kimštą skilandį ir net nevaidino
ji beveik vienas prie vieno
su šiaulių dantų poliklinikoje sėdinčia
valdžios ststytine ir neskiria
burnos nuo klyno

rašyk tujen ant manęs nepyk rašyk
ir gal koršunovas tavęs nestatys
bet gal po mirties išgarsėsi
nelyg mūsų Viljamas
nesvarbu kad niekas neprisimins kas tu buvai

mokesčių collectorius
pašto ženklų kolekcininkas
vaško figūrų muziejaus salės prižiūrėtojas
eilinis durnių šalies debilas su beisbolo lazda
uosto krovikas geografijos mokytojas
ar portugalijos batų fabriko darbininkas

tu tik rašyk nes jau dabar geriau pavyksta nei sajai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 12:47
Svoloč
Grb gogo, gal tu manai, kad aktorius taip ir skaitys, kaip parašyta - tykos? Kiek pažįstu aktorių, nemažai asmeniškai, nė vienas nėra durnas, kita vertus, niekas mano pjesių nestato, šios nestatys taip pat, tiesiog jos yra nieko vertos, pats nežinau, kodėl rašau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-18 12:25
gogo
baisiai negrabiai parašyta klaikiai negrabiai
o visgi viską galima suvaidinti net ir tai
paskaitęs 10% rašau 2 nors verta 1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 22]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą