Mėnuo blyškus toks, mocarela.
Tik riekelė storulė.
Šviesa apysilpnė. Bet pakanka, o ir jausti miela.
Matyti miela taip pat – viskas guli
tartum vėsoj, kuri primena pasukas.
Šalia kelio žolė, kurioj dingsta posūkis.
Patylėkim. Palikim pasakas.
Debesys lyg kopos, akis
kampučiuose žvaigždės mirgesį
kartoja, ji panašiai pavargusi,
nes pats irgi esi
beveik ten, beveik letarguose,
mėnuo dar labiau blykšta,
jau ne sūris, bliūkšta,
atsiranda rasa, tyla priima krikštą.
Suvokimas ima tikrinti lukštą.