Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







5. Paprastas planas.


Paviršiuje, Saulės mieste, baigėsi Valdytojų susirinkimas. Visi Valdytojai tebejautė šoką, kilusį nuo tų neįtikėtinų klaikybių vykstančių giliai požemiuose, vaizdų, o juk jie buvo genetiškai suprojektuoti būti itin atsparūs tiek fiziškai, tiek psichiškai, stiprūs ir stabilūs. Tačiau Požemių Nakvišos išgasdino ir juos. Sunku įsivaizduoti, bet jie netgi dauginasi senovišku, barbarišku būdu, nepripažindami genų inžinerijos! Jie visi turbūt siaubingai išsigimė dėl to... Sunkių minčių kamuojami išsiskirstė Saulės Miesto aukščiausieji po savo namus. Reikėjo paskubėti, nes Saulė jau leidosi. Niekam, net ir Valdytojam nevalia būti atvirame ore po saulėlydžio.
Valdytojai dar tebemąstė apie Hnisko Devynioliktojo pasiūlytą planą.
„ Mūsų pasaulį su jų požemiu tebesieja tik viena –  Amžinoji Jungtis. Tai ypatingas pastatas, turintis dvi pagrindines funkcijas. Vieną iš jų žino visi – tai įvairių informacijos formų bei istorinių archyvų saugojimas. Antroji, kurią jau spėta primiršti – oro tiekimas Požemių Miestui. Senaisiais Chaoso laikais, didieji oro siurbliai buvo labai saugojami, nepaisant to, kad jie praktiškai amžini ir jų neįmanoma sunaikinti. Šiais laikais juos jau spėta primiršti, nes mes nepalaikome su nakvišomis jokių ryšių, o šie, matyt, priprato prei siurblių egzistavimo fakto, kaip mes pripratome prie Saulės šviesos ir vėjo, ir nemąstome iš kur tai atsiranda. Dabar nakvišoms jie net nebėra gyvybiškai būtini, jie išmoko patys pasigaminti deguonies. Tačiau siurbliai tebeveikia, ir nakvišos juos tebeprižiūri.. Šie siurbliai ir yra galimybė mums juos pasiekti. Mes užnuodysim orą, kuriuo jie kvėpuoja... “
Taip kalbėjo Aukščiausias Valdytojas Hniskas Devynioliktasis, stebindamas visus savo sumanymo paprastumu ir genialumu. Hniskas degė sunkiai suvaldoma neapykanta, ir aštrus jo protas galiausiai atrado jai kelią į tikslą.
Oro tiekimo angų buvo trylika, ratu išdėstytų už miesto ribų. Du miestai buvo vienodo dydžio, ir ju sienų ribos tiksliai sutapo. Niekas jau to nebeprisiminė, bet nakvišos ir saulės žmonės kadaise, vadinamaisiais Chaoso laikais neįsivaizdavo savo egzistavimo vieni be kitų. Kaip diena ir naktis, kaip tamsa ir šviesa, jie buvo skirtingi, priešingi, bet būtini vienas kitam. Viskas prasidėjo tada, kai pirmieji Požemiuose įsikūrę žmonės dirbo kasyklose, rausdamiesi vis giliau po žemės pluta, ten, kur vientisoje uoloje glūdėjo paslėpti turtai. Paviršius iš pradžių tiekė jiems maistą, orą ir vandenį, bet slenkant šimtmečiams, viskas keitėsi. Lyg senųjų pasakų gnomai, kasyklų darbininkai pamilo požemius, užmiršo Saulės šviesą, vėją ir dangų. Jų gyvenimas pasikeitė. Požemiai nebebuvo sunki katorga. Jie tapo keisto, tamsaus grožio citadele, paslaptingų olų šalimi, kurioje technika susipynė su mistika. Tuomet prasidėjo reiškinys, vėliau pavadintas Persikėlimu. Niekas dabar nebežino, kodėl į požemius ėmė masiškai kraustytis menininkai, muzikos kūrėjai, bei šiaip keistuoliai, pernelyg besižavintys tamsa, kad pritaptų prie visuomenės, sukūrę savo atskirą subkultūrą. Galbūt tai buvo mada, bet greičiausia nepaaiškinamas protu Tamsos šauksmas paviliojo savuosius vaikus tolyn nuo Saulės šviesos... Tai kas anksčiau buvo subkultūra, keistas pomėgis, Požemiuose tapo gyvenimo būdu. Miestas po žeme nebepriklausė nuo Paviršiaus.
Slenkant šimtmečiams, požemių žmonės vadinami nakvišomis, pasikeitė ir fiziškai. Jų akys išsiplėtė, besistengiant peržvelgti tamsą. Iš odos ir plaukų išnyko pigmentas, anksčiau buvęs reikalingas kaip barjeras saulės šviesai. Gyvenimo paviršiuje prisiminimai nugrimzdo užmarštin, nakvišos ten praktiškai nebesilankė. Paskutiniai ryšiai nutrūko, kai Paviršiaus pasaulyje buvo įvestas nauja gyvenimo tvarka, pavadinta Tobulaja. Nakvišos atsisakė ją priimti. Jiems nereikėjo nei genų inžinerijos laimėjimų, leidusių sukurti tobulus žmones, nei Valdytojų, nei įvairių draudimų. Jiems nebereikėjo Šviesos. Paviršiaus pasauliui žengiant į priekį, kuriant tobulą visuomenę, ieškant laimės skruzdėlyno hierarchiją primenančioje santvarkoje, nakvišų požemiai ėjo kitu keliu.
Jie kūrė Vizijų mašinas, Veidrodžius,  Sielų Muzikos burtus, galybę keistų meno formų, ieškojo grožio tamsoje, ieškojo grožyje tamsos. Daugelis jų krito į beprotybę, kai kurie žudėsi, kai kurie ieškojo gyvenimo prasmės ir jos nerasdami slėpdavosi nargilių dūmuose ir amžinai trunkančiose Vizijose...  Nugrimzdę į keistą, dekadansą primenančią būseną, jie vis dėlto buvo savotiškai laimingi.
Iki šiol, nes dabar jų pasauliui iškilo grėsmė, kurios jie nenujautė. Dabar jie tapo kliūtimi pasaulio tobulumui, Paviršiaus Valdytojai prisiminė juos ir nutarė į Požemius atnešti Šviesą. Tačiau norint šviesos, pirmiausia reikia sunaikinti tamsą....
Kitą dieną po Hnisko Devynioliktojo sušaukto susirinkimo, į oro siurblius buvo pasiųsti robotai.
Mašinos nusileido liftais iki siurblių šachtų tam, kad pasiruoštų pasėti mirtį. Artėjo Požemio gyventojų galas, paskutinė jų naktis....


Požemis. Istorikė Nin.     

Nors su Aklomis Ametisto Akimis dirbau labai įsijautusi, kaip visada, bet vos tik pabaigėme Viziją, ir galiausiai ištaisėme visas klaidas, tuoj pat prisiminiau Toi. Iškart įjungiau savo asmeninį mažąjį Veidrodį, ir pajutau palengvėjimą. Toi jausmuose nebebuvo nerimo.
Kas buvo nutikę? – paklausiau.
Atrodo, Paviršiaus žmonės atvėrė šachtas, tačiau tuoj pat vėl užvėrė. Priežasties mes dar neišsiaiškinome, bet reikalo nerimauti, manau, nėra.
Toi pasiuntė per Veidrodį pliūpsnį šiltų jausmų, ir aš atsakiau tuo pačiu. Šįvakar turi įvykti Vizijos gimimas gyvenimui, jos įsiliejimas į šimtus kitų jautrių sielų. Šįvakar, didžiausioje Vizijų Salėje, vyks neeilinė šventė. Nin ir Aklos Ametisto Akys pasistengė, o taip. Tai bus manojo triumfo valanda. Jau seniai buvau radusi archyvuose informacijos iš mūsų protėvių egzistavimo paviršiuje, bet dabar tai nebe istorikų sentimentai. Vizija atgaivino praeitį ir ji nebebus šalta kaip akmuo.
Nuskubėjau prie savo gyvatės. Laikas namo, pasiruošti vakarėliui. Tikiuosi Toi jau bus sugrįžęs.
Kai gyvatė slydo tuneliu, aš šypsojaus. Džiaugsmas ir triumfas, sumišę su nerimu ir nekantrumu, kaitino mano kraują...
Pagaliau namuose. Teko išjungti Veidrodžius, kad mano jausmai nesukeltų nedidukės audros. Grįžo Toi.
Vizija jau paruošta, beliko pasiruošti patiems, – pasakiau.
Toi linktelėjo galvą, ir atvėre mažučio kambarėlio duris. Ten buvo  visko, ko tik reikėjo, norint sieloje glūdinčią tamsą išreikšti savo išorėje. Vos šypsodamasis Toi ėmė nurenginėti mane, kad po to priglaustų prie manęs tviskančias juodo latekso juostas, taip tvirtai priglundančias prie odos, kad nieku gyvu jų neatplėši, kol jų savininkas nepanorės. Užsimerkiau, ir mėgavausi aštrių Toi nagų lengvais prisilietimais prie krūtinės... pilvo... šlaunų....
Po pusvalandžio dar nebuvome pasiruošę, bet abiem ant ilčių žėrėjo rubininiai lašeliai kraujo, virpantys nuo gilaus kvėpavimo... Toi šypsojosi, klūpėdamas ir priglaudės galvą man prie šono.
- Mieloji, tai tu esi manoji vizija, aš gyvenu tavimi, - sušnibždėjo jis, ir tik tuomet priglaudė paskutinę juostą.
Audringai skambant muzikai, segėmės papuošalus, keitėme akiu spalvą linzėmis (Toi ryškaus sidabro, mano kaip visada – raudonos, bet šįkart šviečiančios ir uždengiančios visą akį), keitėme šukuosenas, perkūrėme save vėl ir vėl iš naujo, šiam ypatingam vakarui tapome kitokiais nei visada ir sykiu vis dar tokiais pat, sukomės prieš veidrodžius... Mes buvome Tamsos ir grožio kulto tarnai, savo kūnus paverčiantys altoriais... Mūsų laukė Didžioji Vizijų Salė, ir jos atmosfera tiesiog reikalavo ypatingos aprangos.
- Galiu lažintis, kad  daugybė nakvišų būtent dabar irgi puošiasi prieš veidrodžius, –  pasakė Toi,  besiklijuojantis dirbtines blakstienas, ir sukikeno, blykstelėdamas jau pritvirtintais prie ilčių deimančiukais. Aukšta, stati jo apsiausto apykaklė beveik susilygino su pašiauštų plaukų šukuosena. Pagaliau pasiruošę, mes sulipome kartu į gyvatę. Nors iki vakarėlio dar liko daug laiko, bet man reikėjo ten atsidurti anksčiau, kad kartu su Aklomis Ametisto Akimis sustatytume Vizijų mašiną, ir pasiruoštume kelionei per laiką ir sielas... Vizijų mašinoms reikalinga pastovi žmogiško proto kontrolė, ir tai tuo pat metu malonu ir vargina. Žinoma, nuovargį su kaupu išperka nepakartojamas bendrumo jausmas su sielomis, į kurias įlieji savo Viziją. Greičiausia, tai ir yra priežastis, dėl kurios aš padedu kurti Vizijas Akloms Ametisto Akims, nors tikra, profesionali Kūrėja niekados nebūsiu. Tam turėčiau susilieti... nors... žvilgtelėjau į Toi, ir visgi sukirbėjo tokia mintis. Prisiminiau jo neseniai pasakytus žodžius. Galbūt reikės su juo pasišnekėti.
Atvažiavome. – pasakė Toi.

(greit bus daugiau)
2004-01-26 20:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-03 01:24
Weird Star
O kodėl būtent menininkai ir keistuoliai į požemius leidos? Šiaip kūrinys intriguoja, ypač požemio gyvenimo subtilybės. Laukiu tęsinio (tikiuos, jis nebus labai tragiškas, nepaliekantis "požeminiams" vilties) :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-26 23:19
Nyarlathotep
Labai neblogai. Gal veiksmas kiek per letai vystomas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-26 21:01
experiment
hm :(
nelabai kaip man gavosi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą