Bevardis

Čia tokios tvankios naktys žiedais prakvipęs miegas
Kaskart trumpėja žvakėms dagtis liepsnos pakirpus
Ir slepiasi už durų tik vasara pabėgus
Per baltą ievų pūgą pati kaip žvakė virpa

Liepsnos liežuviai velias liepsnos liežuviai pinas
Jie nori pasakyti kažką už lango lyja
Ir lieka tik vienatvė kaip išlaikytas vynas
Kaip išlaikytas žodis per tavo karaliją

Nuaidintis griaustinis jo ratai baisiai darda
Lauke kur kvepia liepom kur smilgų pats augimas
Kur žmonės du suklupę galvoja sūnui vardą
Jis įsčiose dar spurda bevardis ir negimęs

Ir nors seniai sužibo žvaigždelė jam ant veido
Klaida pavirto kūnu tam tereikėjo žodžio
Atrodo kad lig šiolei man Dievas neatleido
Kad jo šventam klajokliui aš kelio neparodžiau

Nekrikštijau ir vaiko kuris bevardis guli
Atrodo kad jo vardui net raidžių neužteko 
Jo vystyklus atstoja balta dienos drobulė
Ir supa jį kaip savo balčiausios vyšnių šakos

Jį dar pagirdo paukščiai ir bitės pamaitina
Mažyčiuos ąsotėliuos jam pieno atgabena
Ir dūgzdamos vėl skrenda į didelį usnyną
Kur kitados kaip laimė klestėjo sodas mano