Apgaule manęs neviliok
Neveidmainiauk ir nemeluok
Išsidėliojęs tūzus jau prieš tai
Manai į spąstus suraitei?
Tu savo dar žaidimo nepažįsti
Įėjęs salei išdidžiai –
Mane kaip savo širdžių damą pristatei.
Čia žvanga krištolinės taurės, padavėjų juokas
Iš salės išveda pralošusį naujoką.
Tave pažįsta, bet šiąnakt,
Tavęs nedomina aksomas ir šilkai.
Tau norisi išgirsti mano balsą
Ir švelnų kaklą pabučiuoti.
Neįtikėtina – tu toks galingas,
Apsidairau, tu toks valdingas!
Šį vakarą tavęs pralošt neketinu.
Todėl stebiu,
Ir mano žvilgsnis vis labiau aistringas.
Vidus vis kaista muzika garsėja
Išdykęs padavėjas, ką tik nebyliai pamirksėjo.
Žaidimo sustabdyti negaliu,
Man sekasi, suku žetonus tarp delnų.
Subjurus tavo nuotaika neerzina manęs
Aš mėgaujuosi – lošimu, prabanga.
Netyčia – pralošiu tave!
Ach, kaip apmaudu...
Kaukšėdama kulniukais išeinu,
Sudie, –
Ir neviliok daugiau širdžių damų.