Austrių valgymas

Linkėjimai aukštieji iš dangaus – tris
paras vėsu, vėjuota, lėtos liūtys.
Todėl vynai putojantys ir austrės.
Nereikia nieko. Gal tik dar kelių, ties
takeliais pagrindiniais
nenukamuotų pernelyg vinilų tų,
kuriais didžiavosi anų laikų lindynės,
kai horizontai buvo ne platu,
o giedra buvo net per žema.
Taigi – vynai putojantys. Labai sausi.
Nuo jų bokalai sklidini pajunta žiemą,
tu dirigentas tos žiemos esi...
Ak, Robertai, tos tavo austrės tokios
nepaprastos,  jog mintys dar ką tik
vienuolės ir, žiūrėk, jau tuokias,
o tu jungtuvėms jų skaityk
balsu Petrarką arba Lorką.
Arba paleisk vinilą, kur Sinatra Frenkas
bemiegį paseka New York‘ą
ir vėlumos ramybė renkas
tave laimėt loterijai. Taigi.
Žiema lėta, o vasara staigi.
Rytai, kodėl kas žino, intravertai,
tačiau mes turim vakarus, o jie
mums atsvara rytų, lengvumo svertai
ir viską lemia laiko tiesoje.
Todėl vis pasakok mums apie Mingę.
Mums niekad tai nenusibos.
Tu duosi austrių ir mes būsime laimingi.
O mintys kartais užsiūbuos.