Pasaka - ne pasaka

Vandens lelijom apaugusiam seno sodo prūde
Princas Varlius gyvena. Jis seniai vienišas ir liūdnas.
Kai Saulė į vakarą ritas, švelniai šaukia mane vardu.
Jo lūpose - mano vardas; ilgesio gaidą balse aš girdžiu.
Princo Varliaus nematyti. Vakarais aš klausausi dainų.
Širdimi jo pasiilgau. Brisiu į prūdą, į ten kur gilu...
Į gilumą veda Mėnulis. Apsvaigusi paskui einu:
Ką pamatysiu? Kas manęs laukia? Širdyje daros neramu.
Mažas prūdas - didelio gilumo.  Paskui Mėnulį brendu,
Švelnios žolės liečia basas kojas, aukso žuvys apie sostą sukasi ratu.
Soste sėdi Princas Varlius, nė iš tolo nepanašus jis į varlę.
Tai jaunuolis, skaistesnis už Saulę, - Saulius vardu.
Balsas švelnus, strėlėmis sminga į širdį:
-Sveika, mylimoji. Mylėti tave man skyrė likimas,
Bet pikti žmonės prakeikė, sumąstę apgaulę, pavertė varle bjauria,
Širdį paliko jauną ir drąsią-pamilau tave geltonkasę.
Princas Saulius ant rankų mane nešė, gražias dainas dainavo, nepamiršti prašė.
Prašė kas vakarą prie prūdo ateiti, neverkti, neliūdėti, likimo nekeikti:
-Nors mes gyventi kartu negalėsim (aš- prūde, o tu Žemės takais riedėsi),
Susitiksim, kai Mėnulio taku prie prūdo ateisi,
Lauksime tūkstantį metų, kol prakeiksmą atšauks, kas užkeikė.
Negalime laukti mes tūkstantį metų! -
Princas Saulius vaivorykštės tiltą pastatė.
Vaivorykštė prūdą apjuosė. Ant kranto liūdna aš stovėjau,
Biro man ašarėlės: princas žemėj būtų - varlė, o aš- mergužėlė...
Vaivorykštė geso, užgeso. Ilgesys įsirangė į širdį. Nutariau:
„Paimsiu kelią kojomis – eisiu į prūdą pas princą Saulių.
Kam man Žemėj tuštybė, pavydas, kerštas, melas“?..
Į prūdą veda Gėrio ir Meilės takas:
-Sudie, sakau miškui ir beržui, stovinčiam prie kelio.
-Sudie, sakau gegutei, kukuojančiai biržely...
Atidarau nematomas duris, peržengiu slenkstį-
Pasitinka mane gyvenimas, kurį nuo šiol gyvensiu...

Žiemgalos Bitė
2020 birželis.