o du

apsikabinam į vieną planetą
kad būtų paprastesnė dalyba
išsivalius sprogimo skeveldras
deginančias mikroschemas
kurios teka į žemę ir kurį laiką
žemė vėl tampa mūsų motina

kai laikydamiesi už rankų
iš susmigusių į delnus pirštų
lašinam kraują naujai gyvybei
gimstančiai panoramomis
per gaiduko spustelėjimą
išsitaškančiomis primatais

kurie subėga į runų radinius
iš ryškalų ir fiksažų į delnus
netikintys savim kol sulaukia
apšvytinimo iki matinės juostos
geometrinių jo ir jos figūrų
kaip homo ludens pradžiai

žaist ir numirt kas sekundę
persikėlimais per vienas kitą
planetų persidengimuose
kur oras visa ženklų sistema
dangaus kūnai homoformos
o du kaip įkvėptas pasaulis