*002705302020

O tu tikra?
tikra tikra?
tik, prašau,
neatsakyk nieko,
nes nesimokinęs
dialogų skyrybos
tikiuos neprireiks
klausti
kodėl?

Kodėl tu angelas,
o mane it nelabą augino
ir ko mes taip viena
upe iš šios žemelės ištekam.

namo namo,
o gal mes abu klydom?
tik prašau ir vėl neprabilk,
noriu tikėt ne žinot,
kad upe, ta pačia
ištekam.

Tave jau vadina lietum,
o manęs vis dar nepažįsta it ežero.
tave vis lieja, o upės visos
man į priešingą pusę.

tave vadina lietum,
o aš klausiu tavęs
ar jau kada susitikom?
tik prašau nesakyk,
kaip kad žodį tęsėjai
prie tūkstantmečių porą.

o mes tylėkime drąsiai
ir neduos Dievas vien už drąsą
nedrįsti.

prašau, kartu patylėk,
kad žodžiai neardytų
mūs pasakų tvirtovės mūro.

nes nėra man linksma.
nes paukščiai žūsta.
nes paukščiai, žūsta.

ha. keista, ką?
bet ir jūs nesakykit nieko,
ir tik šiukštu nesakykit, jog nesakysit.

ir nelaužykit žodžio,
nes, kas, jei
sulūžęs.

Mano fleitininkas žvelgia į marias.
jis nė nekvėpuoja vien tam, jog klausčiau
kiek laiko gali išbūti iškvėpęs.

ir pilu vyną. kas su manim dedas?
man tvarki ramybė igriso?
kviečia vonia kitapus?

aš nežinau.

bet išrišimo tai reikia?

tai

Kaire ranka apsuku ratą,
Prancūzišku primityvu, ir
užpučiu žvakę ir niekam nebematant
tariu tave myliu

žvakę išgalvojau vardan
pabrėžti slėpiningumą tamsos.
Meilę įnėriau, vardan atskleist
kiek žody gali megztis šviesos.

ir slys tarsi rytoj klystantis vakar
ir klius už stiliaus ir pirštų bukų
bylojančių norus.

vandenį galėt versti menu
Meną versti kūnu
ir dalinti, priduriant, jog tai visai nesvarbu.

noriu. bet kam rūpi ko.
man ne. nes būčiau jau seniai,
kaži kur pakeliui

ten į pilį aną
nes kiekvienas savo išlaukia
o tik tiesiausi

elektros laidams kelia
klausimą.
.

aš nežinau.
aš nežinau.