Žemyn aukštyn

Taip pat atoslūgis. Praėjo. Ir nėra ko
paklausti – kas?
Kieno čia pėdsakai? Patrako
iš pertekliaus šis laikas į stokas.

Ir metas niekur nesuspėti.
O svarbos – tuoj išplauksiantys laivai,
kai laiką druskos tirpalu pipetė
išvarvina žaizdoms – kur tu anksčiau buvai?

Nėra kam guostis.
Iš tikro net juokinga. Vos
uostan atvyksi – uostas jau miegos. Ties
vandens tamsa antra tamsa gyvuos

ją potvynis į viršų kilstels –  o kam
į viršų kilti nepatiktų?
Gal žvilgsniams, kurių slėpt nemokam,
pilniems tulžies ir jos mažų reliktų.