žongliruoju tamsoj
šviesiais prisiminimais it obuoliais
aš klounas nevėkšla paslystu lygioj vietoj
nebesugaudau kur mūsų pradžia o kur jau mūsų
pabaiga
it koks atgrubnagis liapsusas po liapsuso
žinau tu neištvertum
nesusijuokus
galiausiai plyštam juokais it fotografija perpus
dviejų įsimylėjėlių
suplyštam
fotografijas deginti reikia
štai pelenuos ilsisi
visa mano pokalbių išklotinė
skambinta begalę kartų
iš mano varpinės į tavo vaginalinę kamerą
numeris užimtas arba nebeatsako
visi mes kartais užsiėmę per daug savimi
kol dar degi kol užsidegęs pelenuos
pagaliau išryškėja
siluetas tavo
su slėptais banaliausių intencijų kontūrais
sugundyti kitą kad kitas kentėtų aišku kaip dieną
įžiebei naktį
iki pelenų ir iki dūmų guliu jau mirties patale šalia
suguldyti kupidoniški širdies strėlių antgaliai
jau užlenkti per apeigas ir tas suvaidintas
it angelo sargo sparnai ietigaliai mano abu užlenkti
kad prieš patį mane neatsisuktų
ir baigta
jau prisižaidęs
stypsau prisižongliravęs tuščiomis
išsikvėpęs tarpdury
į diurerišką Melancholijos kambarį:
geriau jau pažaisiu ten su grafiko simbolių kodais
magišką kvadratą graviūroje glostysiu rombohedroną
pasirėmęs alkūne rymosiu
ties ta vieta
kietajame kūne kur mūsų
meilės ir aistros pomirtinė kaukė
susirangė
ir apsiklojo drobule kamufliažo
priskariavom
nuo gyvenimo slėpsiuosi vis
dar sakysi juk vasara laukuos
o mano namuose žiema vaikštinėja įsimetus
tartum neregistruota augintinė neregima
kampučiuose šypsenų per prievartą
ir tarpduriuos išėjimų
palieka šerkšno gumulėlius nusišeria vis
matyt ilgaplaukė ir tuo didžiuojasi
kai visai jau užknis – išsiurbliuosiu giliais įkvėpimais
rašysiu eiles šerkšnu ir širdies akupunktūrom nubadytas
sau medituosiu tuštmę ir tylą
netvarka visiška betvarkė ir šiuose
eilėraščio namuose tik nujautimas kad dar kažkas šilto
kad dar gyvena
ir be manęs čia kažkas dar šviesaus
it gelsvas citrinukas po sniegu už mano atlapo tarsi žiemotų
tarsi numiręs šaltajam periodui būtų
ir aš
ir tik šaltis tik šerkšnas taikosi it snaiperiai iš pasalų
patyliukais ims ir nušaus kulka į pakaušį
ims ir nušals mano žvilgsnis į tokį pasaulį kurio nesvajojau
kuriuo nebesi
kuriuo nebesi-
šypsau
bet regiu
šviesos angelas nuleidęs sparnus lipa laiptais
žemyn ir suklumpa į tavo ir mano delną
dabar pažaiskim žiedo dalinimą
pas ką jis dabar?
galbūt pas tave. surūkantis po du pakelius per dieną
mes nieko nebeišmanom apie angelus
tuo labiau apie eilėraščius
juose tylinčius
ir atrodo kartais
kad vienas tiek tiesiog nepaneštum
vis ieškai jo
sako jau šilta šilčiau karšta degi sudegsi
sudegei taip ir neparašęs paskutinio eilėraščio
apie du įsimylėjėlius
kurį tyliai skaito angelas
mažesnis už vabalėlį ant tavo delno
kuriuo glostomos galvos
skaito
tik nesigirdi