Etiudas

Prieš porą metų užsukau į kabinetą per brūkšnelį biurą.
Nustebau pamatęs ponią V., kuri sėdėjo
kairėje nuo tarpdurio ant kušetės
atsipalaidavus, koja ant kojos. Vėliau,
vis prisimindamas tai, supratau, kad nustebt nereikėjo.
Taigi. Ji mane palaikė kažkuo kitu ir ėmė teisintis,
o aš suvokiau tik po minutės, jog dėl to, kad supainiojo.
Priminiau jai, kad padovanojau savo eilėraščių knygą
ir paprašiau nuomonės, ji sakė neprižadu,
tad iš tikrųjų ir nebuvo skolinga nė grašio,
suraukė kaktą, migloje atsistatė migla ir pasakė,
žinote, rašote mėgėjiškai, skliausteliuose reiškė
garsą tarp S ir T, pasakiau viso gero,
ėjau per senamiestį ir galvojau apie jos kojas,
galvojau, būčiau jos vietoj mėgėjui parašęs,
būčiau pagerbęs jo apgailėtiną žvilgsnių į niekur
aibių kvadratą ir pastangą rinkti raides
klaviatūroj, popieriuj, smegenų tabula rasoj,
būčiau parašęs, nes parašyti nėra pasakyti,
o kojos, Josifas šypteltų, nuimtos nuo pečių
vietinio Jo, tiesą sakant, oho kokios gražios,
labai ne mėgėjiškos, labai ne mėgėjiškos.