Tikiu, kad seniai būsiu kitur, kai
beveik visiems taps alergiška
grynoji forma – lyg armėnams turkai
ir atvirkščiai, lyg iš ką
tik pražydusios liepos žiedadulkės
akims ar sintetika odai,
lyg žodžiai žudą – gulkis,
nes nuogume gražiausiai atrodai,
lyg baimė, kelianti niežulį,
lyg stingulį kelianti apatija,
lyg tvenkinio dugne žali
dumbliai tylai ir taip pat ja
mintantiems atspindžiams kranto,
lyg perkūnija laikrodžiui bokšto
ir girtumas kuranto,
ir papildomas dūžis dėl pokšto,
pagaliau – lyg pauzė
tarp atodūsių, pereinanti iš lėto
į atoslūgį pulso, tada nuspausi
detalę atsikišusią pistoleto.