Sigitas SiudikaOžkinių kaimo pagrindinę gatve pravažiavo džipas tamsintais langais iki kraštų pripildytas banditų, kišenvagių, prievartautojų, sanitarų ir metalo suvirintojų.
Džipas kėlė dulkes.
Pravažiuodami pro buvusios žurnalistės sodybą jie net nesustojo. Ko sustoti?
Žurnalistė išėjo į dulkėtą kelią ir pasmerkė džipą mostelėjusi kaire ranka link miško.
Dulkės sėdo ant jos rausvų nuo pykčio skruostų.
Dūdelę, sakė Tundra, rado po to, kai džipo sukeltos dulkės nusėdo.
Jis ne muzikantas, nors šoka ir dainuoja. Tiesa, retai ir tik prie laužo.
Laužo dūmai jį mobilizuoja dainai, šokiui.
Visiškai atsitiktinai, kaip sakė jis gamtos apsaugos inspektoriui Lalui, pakeliui į Švenčionis, Tundra papūtė dūdelei į skylę, sėdėdamas ant naujo kaimynų liepto.
Gražiai vakaro miglose nuliūliavo svirpianti dūdelės melodija.
Kažkur ties viduriu ežero suraibuliavo ir pliaukštelėjo, taip visada žuvingame ežere prasideda vakaras.
Kaip ten išėjo, kad Tundra nusisuko nuo ežero, o kada atsisuko pamatė: amžinatilsį Almantas su dviem ryšuliais brenda iš ežero. Pažino iš linguojančios eisenos. Plaukai kaip iš nuotraukos: ryži. Toks iki skausmo pažįstamas. Geras buvo vyras.
Taigi, jis jau trys metai, kaip kapuosna... Bene vaidenasi?
Purslai tikri, kažko tas Almantas nekvėpuoja, o nuo ryšulių vanduo varva..
Almantas buvo ne vienas, jam iš paskos išniro legendinis eigulys Gerardas, paskendęs gal prie 50 metų ties kunigo mišku, su 36 numerio vyžomis, o už jo išniro 25 metų uniformuotas Hansas, paskendęs nukritus lėktuvui, apdegusiomis rankomis jis nešėsi du ryšulius, o 22 metų Bernadeta skenduolė raudonais nuo klūpėjimo keliais, perskelta per pusę galva, žymės kur trenkė žaibas, matyt, ji meldėsi ant ežero skardžio ir tada galva per puse ir liepsnos liežuviu nulėkė į bangas, jos baltos maldai skirtos rankos buvo pakeltos į dangų, o ryšuliai, kuriuos ji nešė kabojo jos pažastyse, o paskutinis ėjo olandas, paskendęs plaukdamas turistiniu maršrutu, jo našta buvo didžiausia.
Visi jie ėjo link grojančio Tundros.
Jis pūtė jau ne iš gražumo, o iš baimės ir nežinios: ką neša lavonai?
Tundra nustojo groti.
Pabandė užsirūkyti. Sekėsi ne kaip – degtukai buvo šlapi.
Kada vėl pakėlė galvą, lavonai dėjo ryšulius prie vyro kojų.
Dieve, tiek žuvies jis buvo matęs tik sapne: seliavos, lynai, unguriai.
Lavonas, nusimetęs naštą, pasileisdavo bėgti link ežero ir dar nepribėgęs pokšteldavo tarsi šūvis iš pistoleto ir įtartinu dūmeliu išsisklaidydavo vandens paviršiumi.
– O jie neprašė pinigų? – paklausė inspektorius Lalas.
– Kam jiems pinigai? Jie gi lavonai...
– O kur tavo dūdelė?
– Banditai atėmė.
– Kaip tai atėmė? O tinklą paliko?
– Tinklas ne mano – tinklą skenduoliai atnešė.
Niekas negalėjo patikėti, net geranoriška žurnalistė, kuri viską matė, kaip ežeras ėmė ir apdovanojo gerus žmones ežero gėrybėmis.
