Rašyk
Eilės (73045)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Izoliacija – 8

Turkas įrideno patranką. Daug triukšmo sukėlė. Turėjo folijoje susuktą paraką. Supylė į patrankos vidų. Vietoje sviedinio įgrūdo savo sunešiotus batus, kepurę, ir visus viršutinius rūbus. Pravėręs duris stebėjau ši keistą performensą. Turkas gaudė laukines kates, jas taip pat ketino įgrūsti į patranką. Paskambinau namo šeimininkui Jis policininkas.

-Sveikas, ar tu namuose? – Paklausiau.
-Ne, o kas nutiko.
-Kažkoks osmanas į tavo kiemą atitempė patranką, senovinę...
-Ką? Gal tu girtas?
-O turkas ruošiasi karui. Užtaisė patranką ir šaus. Būtų gerai, kad atvažiuotum.
-Nesuprantu, apie ką kalbi.
-Atvažiuok, o tai visos katės, kurias matini, tuo į mėnulį išlėks.
-Gal tu narkotikus vartojai? – Turkui pavyko sučiupti katytę. Vikrus vyras. Jį cypė ir bražė osmano rankas. Jis užmušo katę ir įgrūdo į patranką.
-Girdėjai katės klyksmą?
- Ne.
- Važiuok namo, tas osmanas pastebėjo mane. – Pabandžiau uždaryti duris. Jis prišoko ir įkišo koją į tarpdurį. – Pasitrauk. Leisk uždaryti duris. Nesuprantu tavo arabiškos kalbos. Eik iš čia. – Užvirė kova. Jis bandė įsiveržti į vidų. Dairiausi aplink, bandydamas pamatyti, kokį nors daiktą, kuriuo galėčiau neprašytą svečią sužeisti. Nežinau, ko jis nori, bet toks netaktiškumas nieko gero nežada. Pamačiau turščią vyno butelį. Čiupau ir laikydamas duris svarsčiau, ką su juo daryti. Jis liovėsi grumtis. Uždariau duris ir užrakinau. Pro skylutę žiūrėjau, ką jis daro kieme. Osmanas vargo prie patrankos, atsuko ją į mano duris. Priėjo ramiai ir paklausė lietuviškai.
-Ar turi degtukų?
-Taip – Atsakiau.
-Duok, prašau.
-Neduosiu.
-Prašau. – Maldavo turkas.
-Kam tau reikia?
-Pamatysi.
-Nenoriu, pamatyti. Pasakyk.
-Šaudysiu iš patrankos. – Prisipažino vyras.  Pro skylutę pamačiau į kiemą įeinantį policininką.
-Kas čia? – Nustebo jis.
-Radau patranką. Nuvaliau rūdis. Man atrodo, kad dar veikia. Gal turi degtukų?
-Taip...
-Duok prašau. – Policininkas padavė degtukus. Osmanas padegė dagtį.
-Ką darai mano kieme?.. Ką darai?.. – Aš pasitraukiau nuo durų. Nubėgau ir pasislėpiau tualete. Išgirdau kurtinantį sprogimą. Išdužo namų langai. Po kelių minučių, nugalėjęs baimę, išlindau iš tualeto ir nuėjau į saloną. Sprogimas durų neišlaužė. Prisiartinau ir pažvelgiau pro skylutę. Juoda dėmė prilipusi, nieko nesimatė. Įsiklausiau. Tyla. Pravėriau duris. Žmonių nebuvo. Katė prilipusi prie durų, buvo panaši į neaiškios kilmės audinius. Sodo gėlės, vazonai – nuniokoti. Dūmų kamuolys sklandė kieme. Atsivėrė erdvė ir senyvas žmogus, kabalistas atėjo iš polimerinės erdvės. Aš nenustebau. Jau pripratau, prie istorijų, faktų falsifikacijos. Jei tai daroma, žaidimo, literatūrinio pokšto dėlei, gerai, bet matau, kad didžioji dalis pasaulio visuomenės tokius tekstus supranta pažodžiui. Žmonės geidžia mistikos. Nori paprastų, stebuklingų gyvenimo receptų. O tokių nėra. Todėl susigalvoja stebuklus ir gyvena iliuzijoje. Apgaudinėdami save ir kitus. Kai kurie žmonės nuoširdžiai klysta, kai kurie sąmoningai, piktavališkai klaidina.
-Laba diena. – Pasisveikinau su kabalistu. – Gal norėtum arbatos?
-Tu nebijai koronos viruso? – Paklausė kabalistas.
-Bijau? Gal. Kodėl klausi?
-Nenešioji respiratoriaus, ir nepažįstamiems žmonėms siūlai arbatą. Gal aš sergu?
-Tu kabalistas, tau nėra ko bijoti virusų, o man nėra reikalo baimintis, kad kabalistas serga virusu. Neturiu puodo, bet aliuviniame padėkle užvirinsiu vandenį ir užplikysiu juoda arbatą. Palūkėk. Čia netvarka, nes prieš kelias minutes įvyko neįprastas reiškinys. Turkas šaudė iš patrankos. Kur jis ir kur namo šeimininkas?.. Gal reikia iškviesti greitąją pagalbą? – Kabalistas įėjo į mano nuniokotą kambarį. Langų šukes nuvalė nuo stalo. Atsisėdo ir laukė arbatos. Pro duris įropojo juodas, stambus vabalas. Neskubėdamas perėjo kambarį ir palindo po pianinu. Apžiūrėjau jį. Nepavojingas, nenuodingas. Tegul gyvena. Vietos yra. – Pone kabaliste, gal kol versiu vandenį norėtum pasimokyti? - Iš lentynos ištraukiau Levuš komentarą Torai. – Štai šis komentaras remiasi Zoar ir Rambamo idėjomis. Paslaptys. Prašau. – Kabalistas ramiai paėmė knygą ir įsitraukė į studijas. Kelios raidės iškrito iš knygos ir pavirtusios anglimis pradegino staltiesę. Baiminausi, kad nepadegtų baldų, bet laimė, kad degančios raidės greitai gesdavo. Užvirė vanduo. Užplikiau juodos arbatos pakelius. Vandenį pasaldinau datulių medumi. – Pone, kabaliste, prašau, vaišinkitės. Turėjau pyragą. Prieš šabą draugai padovanojo, bet per šabą paskanauti nenorėjau... Buvau labai sotus. Gal norį pyrago gabaliuką?
– Kabalistas paėmė gabaliuką pyrago. Paskė brochą ir paragavo. Senas veidas ramiai žiūrėjo į mane. Neskubėdamas kramtė.
-Kas bus su pasauliu? Virusas sustabdė ekonomikos vystymasi. Aš jau mėnesį niekur nedirbu, nesimokau. Kaip gyvensiu, kaip kiti gyvens?
-Melskis ir prašyk Visagalio, kuris sukūrė ir išplatino virusą, kad jį pašalintų ir išgydytų sergančius.
-O kam jį sukūrė?
-Die-vas žino, aš nežinau.
-Tu kabalistas, sužinok.
-Aš ne kabalistas. Tu mane paprasčiausiai išsigalvojai. Aš literatūrinis vaizduotės, darinys.
-Kalbi neaiškiai.
-Aš esu tik mane įsivaizduojančioje sąmonėje.
-Ką turi omenyje? Kenoje sąmonėje? Mano?
- Ne tik.
-Kieno dar?
-Kas skaito šias eilutes ir įsivaizduoja.
-Kokias eilutes? Gerai, nesuprantu. Gal nori salotų? Taip pat liko nuo šabo puotos.
-Ačiū, aš nealkanas ir neištroškęs. Valgiau tik todėl, nes tu tai įsivaizdavai. – Nebenorėjau tęsti šio pokalbio apie mano vaizduotę. Gal jis duoda užuominą, kad esu šizofrenikas? Bet kokiu atveju, reikia išmokti atskirti fantaziją, nuo realybės. Koks realybės pažinimo mechanizmas? Neturiu atsakymo. Rambamas, knygoje „Nemurei Nevuchim“ siūlo išlavinti racionalų mąstymą, ir jo pagalbą apriboti vaizduotę. Tik kas – racionalus mąstymas, o kur prasideda gryna vaizduotė? Suskambo telefonas.
-Keista, skambina socialinė darbuotoja iš savivaldybės. Laba diena. – Pasisveikinau su Osnat.
-Kaip jaučiatės. – Pradėjo pokalbį tradiciškai.
-Boruch Ašem. – Atsakiau tradiciškai.
-Girdėjau, kad vakar kalbėjotės su Eitanim darbuotojais.
-Teisingai.
-Kelintą valandą?
-Ryte ir po pietų. – Atsakiau sutrikęs, dėl neįprasto smalsumo.
-Aha, nežinote, kas atsitiko su sūnumi?
-Ne, nežinau. – patvirtinau sunerimęs.
-Jis pabėgo iš ligoninės ir pirmą valandą nakties grįžo pas globojančią šeimą.
-Oi, kodėl?..
-Sakė, kad pasiilgo ir atsibodo būti „kalėjime“... ryte jį grąžino. Ką apie tai galvojate?
-Esu šokiruotas. Nežinau, kaip vertinti ir ką pasakyti.
-Po kelių dienų organizuoju skubų susirinkimą. Jei sužinosiu daugiau informacijos... pranešiu. Geros dienos. – Pokalbis nutrūko. Kabalistas skaitė knygą, kurią šiuo metu studijuoju.
-Žiūrėk, kokią mintį sako Rav Mendel Lefin iš Satanovo. Žmogus turi stengtis išvengti nusikaltimų, nelaimių, ligų. – Skaitė kabalistas ir komentavo tekstą. – Sunkios nelaimės nuo kurių neįmanoma pabėgti, išvengti, Visagalis paruošė mums vaistą: „kantrybę“, ši savybė skirta, kad priimtume sielos kančią. Skausmo pojūtį, kantrybė veikia kaip nuskausminamieji. Todėl mes turime priimti Kūrėjo Valią, ir įdėti visas pastangas įgyti tinkamas žinias ir įdėmiai sekti savo žingsnius, panaudojant „kantrybę“, kad palengvintume savo kančią, ir su meile priimti bausmę, skirta Mylinčio mus, Gailėstingo Visagalio. Neprarask užtikrinto jausmo, kad išbandymas pasiustas dėl mūsų labui. O žmonės išlepinti, nekantrūs, kiek skausmo jiems suteikia gyvenimo netikėti vingiai. Skausmo pojūtis, išlepintų žmonių, daug stipresnis. Būk kantrus. Išbandymai susiję su sūnumi, jei išlaikysi juos, sustiprins tave ir sūnų. Gal nori aplankyti jį? Paskambink socialinei darbuotojai ir susitark.
– Paskambinau. Ji iškart atsakė. – laba diena Osnat.
-Kas nutiko? – Tramdydama jaudulį kalbėjo moteris.
-Noriu aplankyti sūnų. Arba, bent pasikalbėti telefonu. Ar galite suorganizuoti susitikimą?
-... Tai sudėtinga. Jūsų sūnus ligoninėje sulaužė video kamerą, sugadino ligoninės inventorių ir kažką suplėšė. Vėl bandė pabėgti. Ligonės vadovybė tikriausiai paleis jį. Atsisako jį laikyti ligoninėje. Laukiu jų sprendimo.
-Ką, nesupratau, jie jo negydys? O kur jis eis?
-Grįš pas šeimą.
-O ar nepavojinga tokios... Būsenos paauglį palikti be intensyvios slaugos?
-Nežinau. Ligoninė atsisako... Po dviejų dienų organizuoju skubų susitikimą. Ar turite kompiuterį? Internetą? Susirinkimas vyks naudojant „zoom“ programą. Susitikimai gyvai šiuo metu yra draudžiami dėl „koronos“ viruso. Vienuoliktą valandą būkite pasiruošęs. Atsiūsiu prisijungimo kodą. Geros dienos. – Išklausęs pokalbį sunerimau. Kas darosi? Kodėl taip daug bėdų su sūnumi. Vargšelis. Gaila. Kuo jam galiu padėti.
Kambarys buvo nusėtas stiklo šukių. Susitvarkiau namus.

Trečią valandą dienos, paskambinau įmotei. Ramus balsas nustebino. Pokalbio eigoje nurimau ir aš. Optimizmas grįžo, o baimė, dėl sūnaus likimo, prislopo. Matau, kad Visagalis rūpinasi ir myli mano sūnų.

-Šalom. – Tarė neskubėdama.
-Šalom. Ryte skambino socialinė darbuotoja Osnot, ir papasakojo, kad sūnus naktį pabėgo iš ligoninės, o ryte buvo grąžintas. Taip pat pasakojo, kad jį išrašo iš ligoninės.
-Taip, katik grįžome iš ligoninės. Jis pavargęs miega.
-Kaip jam pavyko pabėgti iš ligoninės?
-... Išlaužė grotas. Akmenimis grįsta siena nusileido iš antro aukšto... Perlipo per tvoras. Din, paskambino į duris. Atidarau ir štai (Aaaa!) - įsūnis. Vos neapalpau jį pamačiusi. Visas suplyšęs, kruvinas. Visa naktį, nemiegojau. Grįžęs nurimo, džiaugėsi. Įkalbėjome grįžti į ligoninę, nes kitu atveju ji gali sučiupti policija. Ryte nuvežėme. Ligoninės personalas supyko ir uždarė jį izoliatoriuje. Ten jis dūko kaip reikiant. Sulaužė video kamerą. Ligoninės vadovybė norėjo iškviesti policiją ir uždaryti jį į kalėjimą. „Jis ne nusikaltėlis“, pasakiau jiems, „jis – traumuotas“. Pasielgėte neteisingai uždarydami izoliatoriuje, nes jis paniškai bijo uždarų patalpų.
-Taip jūs pasakėte?.. Teisingai. Jis bijo... o ką jie atsakė?
-Ligoninės vadovybė pripažino klaidą.
-O ką dabar daryti?
-Viskas bus gerai. – Užtikrintai ir ramiai atsakė įmotė. Jos užtikrintumas nuramino. Atsipalaidavau ir klausiausi. – Po dviejų dienų prasidės slauga. Darbas su psichologu. Taip pat nupirkau vaistus kuriuos išrašė psichiatras. Daktarė patikino, kad jei mes juo rūpinsimės... yra viltis, kad įsūnis pagis. „Su juo reikia žaisti, švelniai bendrauti, suteikti šeimyninę aplinką, meilę“, aiškino gydytoja. Terapija, ilgas procesas, užtruks kelis metus. todėl nėra prasmės laikyti ligoninėje. Šilta šeima, daktarų, ir pagrindinis faktorius Die-vo pagalba, - išgydys vaiką. Jo siela tarsi susidvejinusi. Yra mažylis, kuris – sužeistas, traumuotas. Jis skatina elgtis netinkamai. Psichologai išmokins įsūnį identifikuoti ir sutvarkyti mintis. Valdyti vidinius balsus... Yra vidinis balsas, kuris skatina nusikalsti.
-Ką turite omenyje, koks balsas?
-Tai vaikystės trauma. Jam vidinis balsas sako: būk blogas, nusikalsk, pavok, sulaužyk, kovok už save. Su Die-vo pagalba psichologai išmokins kontroliuoti mintis.
-Prašau, pasakykite sūnui, kad jaudinuosi ir rūpinuosi juo.
-Būtinai. Kelis kartus sakiau, kad tėtis skambino, domisi, jaudinasi. Jis tylėjo. Meldžiuosi dėl šios sielos. Melskis ir prašyk, kad Visagalis, Gailestingas, išgydytų sielos ligas.
2020-04-28 22:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-30 12:47
ONYX
Niadauk litiratūros če vys tyktai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą