Ergo sum (Hario Poterio fanfiction VII)

Po apsilankymo direktoriaus Dipito kabinete jo pasakyti žodžiai dar ilgai aidi Tomo Ridlio galvoje, tačiau padaro jam visai kitokią įtaką nei buvo galima tikėtis. Jis tampa ramus, abejingas viskam, ką apie jį mano ir šneka mokytojai, bei visiškai atsidavęs mokslams. Tomas dienas laisvas dienas leidžia bibliotekoje arba savo miegamajame, vengdamas ne tik susidūrimo su Dumbldoru, bet ir stegdamasis nesusitikti su panele Blek, kurios kalbos apie būsimąsias pakartotines kvidičo rungtynes jau baigia išūžti jam galvą. Dipito dovanotą vyno butelį Tomas jau kitą dieną paslepia giliai giliai savo lagamine, tikėdamasis, kad ten niekas jo nesuras, ir mano teisingai, nes vynas išlieka savo vietoje iki pat tos dienos, kai pats vaikinas ryžtasi jį iš ten ištraukti. Tuo tarpu Dumbldoras, sužinojęs, kad direktorius Dipitas jau šnektelėjo su jaunuoliu Ridliu, tačiau nieko nepešė, o gal dėl to, kad jam pasirodė keistas Tomo abejingumas visam kam, ima akyliau stebėti jaunąjį klastuolį ir dar atidžiau sekti, su kuo tas bendrauja ir nuo ko laikosi atokiai. Nežinia, ką jis nori sužinoti. Gal paprasčiausiai tikisi, kad nieko ir nesužinos.

Na, o spalio viduryje orams einant vis šaltyn, o dienoms trumpyn Tomas Ridlis sužino apie Trimito rengiamą numylėtinių susitikimą, kuris, tiesa, jo visai nepradžiugina, kadangi vaikinas jaučiasi esąs per daug užsiėmęs tokioms paikystėms. Tikėdamasis prailgusio vakaro, kupino nuobodžių kalbų ir jau iki kaulų čiulpų įgrisusių veidų, likus savaitei iki Helovyno vaikinas kartu su Matilda išeina iš Klastūnyno bendrojo kambario paniuręs ir jau iš anksto visais bei viskuo nusivylęs, rodos, niekas nebegali jo nustebinti, o kai žmogus jau niekuo nebesistebi, tai ir gyventi jam darosi nebe taip malonu.

Patekę į tamsiuosius požemius, ten, kur buvo profesoriaus Trimto kabinetas, Tomas su Matilda pajunta ledinį orą, o priėjusių prie durų jų vos nenubloškia vėsumos gūsis. Matilda nenustygsta vietoje, ji matyt to labai ilgai laukia, o Tomas kaip visada paniuręs. Juos pamatęs Trimitas iškart apsidžiaugia, pripuola pirmiausia prie jaunojo Ridlio, sugriebia jo ranką abejais delnais, smarkiai pakrato, vis pliurpdamas, kaip džiaugiasi juos matydama; tada, po keliolikos ilgų sekundžių ateina ir Matildos eilė, o Tomas tuo tarpu pastebi, kad visi Trimito numylėtiniai jau susirinkę ir kad beveik visus žmones kambaryje jis pažįsta. Prie stalo jau sėdi Makmilanas, Travers, Abotas, Not, abu Eiveriai ir net Prevetas, tas išlepęs asilas, tik vienui vienintelio žmogaus Tomas kaip gyvas nė sykio nebuvo matęs; tas žmogus, sėdintis šešėliuose, iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip mokinys, veikiausiai ir buvo mokinys, ir tikrai rodėsi Trimito draugėje pirmą kartą, tačiau profesoriui net nedingteli, kad reikėtų naująjį narį pristatyti.

Visi susėda prie stalo, ir dabar Tomas gali iš arčiau pamatyti ir įdėmiau įsižiūrėti į nepažįstamąjį. Jo veidas prakaulus, kampuotas, balkšvos akys kraujuotais baltymais įsodintos giliai į kaukolę, antakiai juodi ir vešlūs, kaip du varnai virš metalinės saulės, lūpos plonos it mezgimo siūlai, bespalvės, o plaukai tiesūs, siekiantys pečius, drumzlino vandens spalvos. Trimitas užveda kalbą apie kvidičą ir klausinėja abiejų Eieverių, kaip sekasi jų dėdei, kažkurios populiarios kvidičo komandos kapitonui, o tiedu atsako, kad beveik nieko apie jį nežino, tada Trimitas kreipiasi į Ana Travers ir stengiasi užvesti naują temą, tačiau jaunasis klaustuolis jo nesiklauso, jis toks susikaupęs tyrinėja naująjį vaikiną, o tasai taip pat smalsiai žvelgia kiaurai per Tomą. Vaikinas pastebi, kad to jauno žmogystos oda lyg vaškinė, paakiai pajuodę, rankos liesos ir kaulėtos, o vilki jis juodą beformę mantiją, ant pečių krintančią laisvai ir primenančią bulvių maišą, iš jos matosi išlindęs smaragdinis kaklaraištis, patvirtinantis dvi prielaidas: tas žmogus mokinys ir priklauso Klastūnyno koledžui. Nepažįstamasis smelkte smelkia jaunąjį Ridlį savo žvilgsniu, jo lūpos pradeda greitai judėti, atrodo, jis kažką sako Tomui, tačiau tas per šurmulį, kramtymą ir gestikuliacijas nieko negirdi.

Praeina valanda, o gal ir dar daugiau, nepažįstamasis jau nebemurma, tik šypsosi puse lūpų, o Tomas nenuleidžia nuo jo akių, tai tarsi žvilgsnių dvikova. Galiausiai Trimitas tiesiogiai kreipiasi į vešliųjų antakių savininką ir Tomas tą dvikovą laimi.

- Na, o kaip tu, Kaspijanai? Atleiskit, mielieji, nesupažinidinau jūsų su naujuoju mūsų kuklaus ratelio nariu. Tai Kaspijanas Selvainas, septintakursis iš Klastūnyno. Na, taip kaip sekasi tavo tėvui, ar jis tebedirba „Senojoje gryčioje“?

- Taip, pone. Jam sekasi pakankamai gerai, nors kuo daugiau metų praeina, tuo keisčiau žmonės į jį žiūri, vis dėlto profesija tikrai ne pati populiariausia. Bet jis nepasiduoda. Dabar yra stiprensnis nei kada nors anksčiau, - atsako nepažįstamasis, pavadintas Kaspijanu. Jo balsas tylus, vos girdimas, o klausantis jo žodžių atrodo tarsi klausančiojo ausys būtų pripiltos smėlio. Tačiau aplinkui niekas nesiklauso, rodos, niekam nerūpi, kad toks tas Kaspijanas ir ką daro jo tėvas, vienintelis Tomas Ridlis kaip užhipnotizuotas negali atitraukti nuo jo akių ir klausosi kiekvieno ištarto žodžio, bijodamas ką nors praleisti.

Trimitas nusijuokia.

- Tokie jau tie išminčiai, niekada jų neperpratau! Keista profesija, tikrai keista - vien skaityti, mokytis, rašyti, kartais žvilgtelti į žvaigždes, o retkarčiais dar ir ką nors išpranašauti... Ir jokios magijos, nebent tik pasišviesti knygą tamsią naktî dulkių pilnoje bibliotekoje..! Nežinau, ar taip galėčiau. Nagi sakyk, Kaspijanai, ar daug dar yra išminčių?

Kaspijano akys tuščios ir stiklinės, tik šypsosi jis puse lūpų, veik nepastebimai.

- Kiek žinau, trys. Mano tėvas, jo brolis ir dar vienas senas rusas Šiaurėje, su kuriuo tėvas karts nuo karto susirašo, apsikeičia žiniomis.

Trimitas linksi susidomėjęs, susidėjęs rankas ant savo didelio pilvo. Esti toks susikaupęs, kad net vyno negurkšnoja.

- Kaip suprantu, tu taip pat ateityje ruošiesi tapti išminčiumi? - paklausia jis.

Kaspijanas linkteli.

- Negi dar yra pasaulyje mokyklų, kurios ruožtų išminčius?

- Ne, sere, bet kiekvieną vasarą mane uoliai moko tėvas, tiesą sakant, iš jo išmokau daugybę įvairiausių subtilybių, o visa kita išmokstu pats, iš knygų.

Trimitas lėtai linksi, akimirką net primena linguojančią lėlę.

- Taip taip, knygos... Viskas iš knygų...

- Po mokslų Hogvartse ketinu grįžti namo ir mokytis pas tėvą dar kelerius metus. Stebėsiu, kaip jis dirba, ką veikia per dienas... O tada, jei likimas bus maloningas, tapsiu toks, kaip jis.

Kaspijanas Selvainas baigia savo išorinę išpažintį, nudelbia akis į lėkštę ir nepaliestus ledus joje. Trimitas dar kelias minutes sėdi susikaupęs, tuomet pralinksmėja ir vėl užveda savo tiradas. Šurmulys kambaryje pasiekia apogėjų.

Nekantraudamas Tomas laukia, kol susitikimas pagaliau pasibaigs, trepsi kojomis ir nuobodžiauja, net negirdi, ką toliau sau pliurpia Trimitas ir kiti. Kaspijanas daugiau nė karto nežvilgteli į Ridlį ir dėl to šis dar labiau nori pasišnekėti su išminčiaus sūnumi akis į akį.

Vakarui einant į pabaigą Trimito veide žaidžia girta šypsenėlė, o mokiniai jau ir paraudę, ir įsiaudrinę, tad pats laikas jiems nurimti. Trimito paliepimu visi kiek aprimsta, kyla nuo stalų, dar pasišnekučiuodami ir kikendami palengva išeina kiekvienas į savo miegamuosius, kol prie stalo pasilieka tik profesorius Trimitas, Kaspijanas ir Tomas. Trimitas pakilo pirmasis.

- Nagi, berniukai, ko čia sėdit, ar jums užpakaliai prie kėdžių prilipo? Greičiau lauk iš čia, kol dar kas nors nepastebėjo, kad jus taip ilgai užlaikiau, nesvarbu, kad šeštadienio vakaras...

Kaspijanas linktelėja, atsistoja, nežiūrėdamas į Tomą, ištaria:

- Dėkoju, profesoriau, už jūsų vaišingumą ir svetingumą. Ir už tai, kad pakvietėte čia.

Trimitas vėl sukikena.

- Tik prisimink tai, kai tapsi išminčius.

- Būtinai.

Ir Kaspijanas išeina. Tomui maga tuoj pat sekti jam iš paskos, tačiau Trimitas jį sulaiko.

- O tu, Tomai, neskubėk.

Tomas jau buvo beišeinąs, tačiau dar atsisuka tarpdury ir, nutaisęs mandagią išraišką, pasiteirauja:

- Taip, profesoriau?

- Pasikalbėjau su direktorium Dipitu dėl pakartotinių rungtynių surengimo. Jis sutiko. Pasakyk savo draugei panelei Blek, kad jai pavyko, savaitgalį po Helovyno pasiruošia nugalėti tą prakeiktą Varno Nagą...

Mindžikuodamas Tomas linkteli ir, gavęs Trimito leidimą, pasileidžia koridoriumi paskui Kaspijaną. Pastebi jo mantijos skvernus pačiame koridoriaus gale - pasirodo, jis nespėjo taip toli nueiti.

- Ei, Kaspijanai! - surinka Tomas ir tasai vaikinas sustoja. Atsisuka. Jo akys žybsi metalu. Pasirodo, Kaspijanas už Tomą visa galva aukštesnis.

Tomas prieina prie jo ir iškart paklausia:

- Tu jau septynerius metus mokaisi Hogvartse, tai kodėl aš tavęs čia nemačiau anksčiau?

- Mane mato, kai noriu, kad matytų. Net taip jau ir sunku likti nepastebėtam, net jei taip ir atrodo. Manęs nematai, nes esi mokytojų numylėtinis, o aš slepiuosi paskutiniuose suoluose. Nesutinki Didžiojoje salėje, nes pusryčiauju dar anksčiau nei tu. Aš neišsišoku. Ir nemėgstu išsišokėlių.

Tomas abstulbsta.

- Tai aš - išsišokėlis?

Kaspijanas nusisuka nuo jo.

- Mes abu esame iš tamsumų, Tomai. Mano tamsa matinė, ji veik nepastebima, kaip aš pats. Tavo tamsa švytėte švyti, Tomai, jos neįmanoma nepastebėti. Tai tau gali pridaryti bėdų.

Tomas nieko neatsako. Ne tik dėl to, kad nesupranta beveik nė vieno Kaspijano žodžio, bet dar ir dėl to, kad bijo, jog jo žodžiai, jo atsakymas gali išsklaidyti tą magišką tylą, tarytum žvaigždžių dulkės nusėdusią ant jo pečių po Kaspijano žodžių. Jie kartu lipo laiptais ir kartu įėjo į Klastūnyno bendrabutį - abu tylėdami. O kai Tomas jau buvo susituošęs klausti Kaspijano, ką tas turėjo omeny, sakydamas, kad Tomo tamsa švyti ir kaip tai gali jam pridaryti bėdų, būsimojo išminčiaus jau nebebuvo. Tiesą jis minėjo, sakydamas, kad itin lengva likti nepastebėtam, kai to norisi. Pasaulyje yra per daug žmonių, norinčių visus užgožti.

Staiga, likęs vienas ir ropšdamasis nepaslankiais laiptais į savo miegamąjį, Tomas pasijunta labai pavargęs. Svajoja tuoj pat griūti į lovą. Tačiau ten yra dar nemiegantys Eiveris ir Lestreindžas, karštai kažką aptarinėjantys. Pamatę Tomą, tiedu bando ir jį įtraukti į savo diskusijas.

- Ei, Tomai, ar matei tą naują vyruką pas Trimitą? - klausia Eiveris.

- Keistas, ar ne? - prisideda Lestreindžas.

- Pamaniau, kad bus vienas iš tų miškuose gyvenančių atsiskyrėlių, kurie atsisako bet ko, kas susiję su normalia civilizacija...

- Taip, jis tikrai kažkoks ne toks... Tomai, ar kada anksčiau buvai jį matęs?

- Ne, - atsako Tomas. Jis nenori apie tai kalbėti, jis nenori kalbėti apie Kaspijaną, jam dabar svarbiau apie jį galvoti.

- Tai va, aš irgi.

- Ir aš.

Tuomet Eiveris vėl klausia Lestreindžo:

- O kaip dėl Helovyno? - Atsisuka į Tomą. - Kaip dėl Helovyno? Laikas taip greit skrieja! Kaip manot, gal reikėtų Klastūnyno bendrajame kambaryje surengti nedidelį vakarėlį?

Lestreindžas kilsteli antakį.

- Kaip tau atrodo, kiek klastuolių surinksime? Klastuoliai nemėgsta šėlti. Jie tylūs ir pikti, bet ne vakarėlių liūtai. Ne tokie, kaip grifai...

- Tai kas? Mes neturim būti grifai! Kiek susirinks, tiek ir užteks...

Tomas paskubomis nusirengia, įsiropščia į lovą.

- Manau, tai puiki mintis, - taria ir užtraukia savo baldakimo užuolaidas, kad negirdėtų tų dviejų ginčų. Pasiima dienoraštį ir kaip galėdamas greičiau jame aprašo Kaspijaną ir tai, ką tas jam pasakė. Baigęs atsigula ir žiūri į medinį baldakimo stogelį.

Jis bando užmigti, bet mintys apie tamsumas - matines ir švytinčias - neapleidžia jo proto.