Rašyk
Eilės (73045)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Man patinka ši vieta. Kiekvieną samanų kupstą, žolę, krūmą, medį myliu kaip tikrą brolį. O niekaip sau vietos nerandantis vėjas yra mano tėvas. Nenustygstantis ir nerūpestingas, bet toks, kurį myliu ir gerbiu. Jis seka įdomiausias pasakas, paaiškina visa, kas rūpi. Mano namai – tai ši vieta. Mano svečiai – prasiskverbiantys saulės spinduliai, retsykiais boluojanti mėnesiena, spyglius, šakas ir žemę padengiančios snaigės, stebuklingai susidarę varvekliai, gaivūs lietaus lašai, viršum lajų pralekiantys pavieniai pesliai, strazdai, meletos, paukštvanagiai, danguje šokančios slankos, tuksenantis genys, naktį ūbaujanti pelėda, šešėliu pralekiantis rudasis nakviša, balsus mainantis kėkštas, kitus mėgdžiojanti tošinukė, kamienais šliaužiantis liputis ar bukutis, čirškiantis eržkėtžvirblis, ulbanti pečialinda, nuostabiai čiulbanti lakštingala, tarp šakų nardantis nykštukas, šmirinėjanti karietaitė, straksinti voverė, kiūtinanti gudrioji lapė, drąsus būrelis vilkų, žemę knisantis šernas, striksintis kiškis, nerami stirna, prašliaužianti kiaunė, nasrus iššiepęs usūrinis šuo, galingai žengiantis briedis, besiranganti angis, plėšrūnus gąsdinanti meškutė, plasnojanti karpytūnė, besiblaškanti saturnija, būriais susispietę zvimbiantys uodai, lapus kremtantis vikšras, ant gilių ropinėjantis vaisiastraublis, nedėkingas lapsukys ir kiti kitokie gyviai. O štai juodos, vorele skubančios skruzdės, trūnyti pradėjusiame skroblyje korį įsirengusios darbščiosios bitės – tų pačių namų gyventojai. O kas tie namai? Kaip jie atrodo?
      Jei turėčiau akis, galėčiau aprėpti tik priešais 120-čia laipsnių kampu plytinčią kertelę. Ir tai būtų be galo mažai, nors ir nežinau, kur prasideda ir kur baigiasi mano namai. Vėjas pasakoja, kad aš augu kažkur giliai giliai miške, o jo pakraščiuose šeimininkauja drebulės, beržai ir pušys, skėtojasi keli ąžuoliukai ir blindžių krūmokšniai. Artimiausias mano brolis – išsikėtojęs, briedragėmis, kežais, miltiniuotėmis ir gegužliniais aplipęs drūtas ąžuolas. Ne jis vienas gali pasigirti kerpių ir samanų draugija. Ir aš pasidabinęs jomis, o mano papėdėje auga kuokštas skujagalvių. Štai ligotasis beržas nerimauja dėl tikrosios pinties draugijos. Nuvirtusio skroblio pašaknyje gelsvuoja ugniabudžių kupstas. O ant išpuvusio uosio kamieno ruduoja kelmiukės bei skujagalvės. Visgi, seniausiasis ąžuolas gali pasigirti didžiausia įnamių rūšine gausa. Čia veši ir šiurė, briedragė, kežas, geltonkerpė, miltiniuotė, balzganė, gojasamanė, geltonoji kempinė, kepena... Tik po mūsų šakomis besiglaudžiantys jaunieji ąžuoliukai, beržiukai, drebulytės, alksniukai, uosiukai, skrobliukai, eglutės, kėniukai, guobytės, vikšnytės, miškinės obelaitės ir kriaušaitės, lazdynai nežino, ką reiškia ant savęs auginti kitus. Šie nedrąsūs ir nepatyrę mažyliai, kuriuos retai glamonėja saulės spinduliai, man atrodo patys svarbiausi. Ir ne man vienam. Gal todėl mes – didieji – pasitelkę voveračių, ankštenių, baravykų, lepšių, ruduokių, ūmėdžių ir kitų kitokių grybų hifus savo šaknų raizgalynu sudarome vientisą tik kur ne kur nutrūkstančią miško rizosferą. Šiuo keliu galime pasidalinti aukštųjų sukauptomis ir pagamintomis maisto medžiagomis, šalia čiurlenančio upelio augančių medžių susiurbtu vandeniu. Šis niekieno nematomas požeminis tinklas dirba vieningai ir kryptingai, užtikrindamas savitarpio pagalbą ir brolišką meilę. Juo palaikome glaudžius ryšius. Žinoma, ir modamas šakomis gebu bendrauti su kaimynais, tačiau tai tik paviršutinis pokalbis, nes, atvirkščiai nei skraidantys dvikojai, lakstantys keturkojai ir rėpliojantys daugiakojai, neturiu vėjo kedenamos ir viską kontroliuojančios galvos. Ne, svarbiausia mano kūno dalis slypi dirvožemyje. Mano šaknys daugybę kartų persipynusios su artimiausiais bičiuliais – galiūnu ąžuolu, ilgašakniu kėniu, kukliuoju beržu, vargstančia egle ir visa nustelbiančiu drebulių ir uosių raizgalynu. Netoliese auga keli miškiniai asiūkliai, vaistinė česnakūnė, ūksminas, paparčių, unksmenių kupstai, plyti kiškiakopūsčių laukai. Kiek tolėliau vienas uosis rado giriūnę, miškinę našlaitę, kitas – daugybę pipirlapių ir vilkauogių, trečias – notrelę, baltašaknių krūmą,  lazdynas – mažąją žiemę. Žinau, kažkur vakaruose tyvuliuoja upeliukas, apaugęs žilvitiniais karklais, šeivamedžiais, juodalksniais bei baltalksniais, vištapienėmis, žiognagėmis, miškiniais česnakais, šilingėmis, žibuoklėmis, plukėmis, sprigėmis... O toli pietuose miškas gerokai išretėjęs, ten daug virtuolių ir nenatūraliai išgriuvusių medžių. Ten silpniausia miško rizosferos grandis. Visgi, augalų įvaironė pagirtina. Auga avietės, erškėčiai, šunvyšnės, rykštenės, aklės, oškarožės, rusmenės, dilgėlės... Sunku pažinti mano brolius ir seseris. Bet dar sunkiau pasidaro, kai juos kas nugriaužia, nuverčia įpykęs tėtis ar bėgant metams jie patys savaime sutręšta. Gal dėl to puvėsiais atsiduodantis šaltekšnis teigia, kad geriau nė nebandyti atskirti ir pamilti tų, kurie mane supa. Bet negaliu jo klausyti. Aš ne toks. Aš smalsus uosis, kuriam be galo rūpi, kas ir kur auga. Įdomu ir kas kur ropoja, žirglioja, šliaužia ar skrenda. Būtent todėl džiaugiuosi mano kamiene genio išskaptuotame uokse apsistojusios musinukės draugija. Be to, kai visai šalia pajuntu retą svečią, susijaudinu. Ir tuomet mano indais vanduo teka greičiau.
      Vis negaliu pamiršti vieno įstabaus bet kartu ir nemalonaus įvykio, kai staiga kažkoks nešvelnus, bet ir nešaltas, nešiurkštus, nebadantis padaras palietė mano kamieną. Tada nežinojau, kas tai, nes niekad nieko panašaus nebuvau jautęs. Mane nupurtė drebulys ir šakelės suvirpėjo. Nemėgau nežinios, ypač tamsoje, kokia buvo dabar. Ankstyvo pavasario 3 valanda ryto. Saulė dar visai nepatekėjusi. Tas kaistas, daugiau nei voras plonų ataugų turintis padaras beregint pavirto kažkokiu vientisu gyviu. Pasirodo, iš pradžių mane lietė jo pirštai, o dabar prigludo negyvu kailiu padengtas kūnas. Nežinojau, koks tai graužikas. Ar jis apkramtys pumpurus, nulaužys šakeles? O gal kaip šernas apdraskys, paknis šaknis? Nelaukiau ateities. Padaro viršūnėje augantys šeriai pakuteno mane ir iš jo nukrito keli lašai sūraus vandens. „Žymi teritoriją, – pagalvojau. – Vilkai irgi taip daro. “ Tik kodėl jo išeinamoji anga taip aukštai? Nesupratau. Jis dar ilgai taip stovėjo ir laistė mane, kol, pradėjus brėkšti, atsišlijo ir patraukė savo keliais. Tai buvo pirmoji pažintis su šiuo gyviu – žmogumi. Ir ji man nepatiko. Vėliau vėjas paaiškino, kad tai žmogus-klajūnas, visur vaikštantis vienas ir ieškantis sau vietos. O tie lašai – tai ašaros. Pasirodo, klajūnas ašarojo. Arba, greičiau, verkė išreikšdamas liūdesį. Visai nesupratau, kodėl tas padaras neslėpė kitiems nerimą keliančių jausmų? Gal jis savanaudis? Greičiausiai taip. Daug gyvių galvoja tik apie save, ir jis – ne išimtis. Laimei, mano broliai – ne tokie. Ir todėl galiu drąsiai teigti, kad myliu juos visus, kad dievinu savo mišką, kad man patinka ši vieta.
2020-04-26 13:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-26 23:35
Violita
LABAI NORĖČIAU TEN BŪTI, 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-26 15:25
gogo
patinka vieta ar patinka mylėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą