Rašyk
Eilės (73045)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10329)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Oras gaivus, tyras, dangus giedras ir beribis. Už nugaros verkia kūdikis. Mažametė mergaitė šalia pažvelgia į mane, o po to į chrizantemų puokštę mano rankose.
- Ar jai bent patinka šitos gėlės? – klausia ji.
- Nežinau. Bet neįsivaizduoju, ką dar galėčiau įteikti.
- Ar žinai, kas tas namas?
Namas, prie kurio mudvi stovime, staiga išryškėja, įgyja kontūrus, formą, galiausiai ir charakterį.
- Panašu, kad tai senoji poilsiavietė, - neužtikrintai atsakau.
Mergaitė apsidžiaugusi net šokteli į orą.
- Valio! Man čia labai patinka! O ar čia kartais negyvena senelė?
Ir aš staiga kai ką prisimenu.
- Taip, mes gi pas ją ir atėjome, - sakau.
Mergaitė vis dar žiūri į mane, tarsi negalėdama atsižiūrėti. Po kelių minučių tai jau pradeda erzinti.
- Kas yra? – klausiu jos.
Neatsako. Tik paima mano ranką. Kūdikis vis dar verkia, aš atsisuku ir pamatau baltą vežimėlį odiniu lopšiu.
- Turėsime jį neštis į vidų, - sako mergaitė. Aš paleidžiu jos ranką, atiduodu gėles ir paimu verkiantį kūdikį iš lopšio. Jis mažytis, lengvas, veidas kaip džiovinta slyva, lūpos pamėlynijusios.
- Kiek tau metų? – žiūrėdama, kaip sūpuoju kūdikį ant rankų, klausia mažoji.
- Trisdešimt penkeri, - atsakau. – o tau?
Ji droviai nusišypso.
- Oho. O man tik peni. Bet ir man kažkada bus trisdešimt daugiau metų. O ar smagu, kai tau ir trisdešimt ir dar penki metai?
Pažiūriu į jos giedrą veidelį.
- Taip, smagu.
Ir jos akys, ir jos lūpos šypsosi. Tada ji nerimaudama pasisuka į duris, žvilgsnis apsiniaukia.
- Dabar gali skambinti, - tyliai sako, vos girdžiu.
Tad aš paskambinu į duris.
- Tik neatiduok vaiko, ji gali jį suvalgyti.
Penkiametės paistalai. Durys pagaliau atsidaro. Už jų stovi senelė. Ji vos įžiūrima, nes viduje, palyginus su lauku, tamsoka. Senelė vis daro duris, bet tai trunka taip ilgai, atrodo, amžinybę. Jaučiu, kaip penkiametė laisva rankele sugriebia mano sijoną ir visu kūneliu prisispaudžia prie manęs, tarytum kažko bijodama, o kūdikis ima garsiau kriokti. Senelė pagaliau mus įleidžia. Namelio koridorius tamsus, pilnas cigarų dūmų, jo gale matosi blausi šviesa. Pažiūriu į senelę. Tik dabar pamatau, kaip ji atrodo – visa suliesėjusi, papilkusi, per pusę sulinkusi nuo nematomos naštos, o akys! Jos akys tuščios, negyvos, tarsi žvelgtum į bedugnę, o bedugnė žvelgtų į tave.
Ji tomis negyvomis žuvies akimis pažiūri į kūdikį mano glėbyje.
- Duok man, - sako. Balsas tarsi maldaujantis, tarsi kažko įsiutęs.
Bet aš neatiduodu. Priglaudžiu kūdikį arčiau ir kumšteliu penkiametę, kad atiduotų chrizantemas. Ji drebančiomis rankytėmis ištiesia puokštę ir atrodo, kad teikiamos tos chrizantemos virpa. Iš išgąsčio.
Senelė beregint viską praryja. Mergaitė prie mano sijono iš pasibjaurėjimo nusuka akis į šoną, o kai aš pradedu eiti giliau vidun, į priekį link šviesos, ji kaukšėdama savo rausvais kulniukais lekia iš paskos.
Įeiname į jaukią gelsvą virtuvę. Joje yra žmonių. Iš pažiūros jaunas tamsiaplaukis ūsuotas vyriškis su prijuoste pjausto žuvį ir šnekučiuojasi su dviem merginomis – vienai keturiolika, o kitai per dvidešimt, jos abi tarpusavyje labai panašios, bet taip pat panašios į mane. Keturiolikmetė rūko cigarą, dūmai keliauja į koridorių, iš kur niekaip negrįžta senelė, ir virtuvėje neužsibūna; dvidešimtmetė rankoje laiko vyno taurę, bet iš jos negeria.
Išgirdusi kūdikio verksmą trijulė atsisuka. Ūsuotas vyriškis ir dvidešimtmetė sveikindamiesi man nusišypso, o keturiolikmetė tik prunkšteli.
- Pagaliau atėjai. Tu žiauriai vėluoji, - sako man. Penkiametė staiga paleidžia mano sijoną ir nubėga prie jos.
- Aš čia tik trumpam, - sakau. – Aplankyti.
Dvidešimtmetė nervingai nusijuokia. Kūdikio verksmas tampa isteriškas.
- Nesijaudink, lovų užteks visiems, - sako ir vėl nusijuokia, tarsi nežinodama, kaip išsisukti iš situacijos.
- Bet aš neketinu čia pasilikti, - patikinu ją.
Vyriškis peiliu mosteli į duris šone.
- Valgomajame yra vaiko lopšys. Gal nori palikti ten? Turėtų užmigti. O mes jau tuoj eisime valgyti.
Dėkodama linkteliu ir atidariusi girgždančias duris įeinu į valgomąjį. Jis erdvus ir didelis, viduryje stove didelis stalas su dešimčia purpuriniu gobelenu aptrauktų kėdžių, prie stalo sėdi garbanotas ir gerokai žilstelėjęs penkiasdešimtmetis vyras ir tamsiaplaukė liūdno veido trisdešimtmetė moteris. Jie abu skaito. Vyras – Junji Ito manga, o moteris ant stalo priešais save prisidėjusi keliasdešimt double exposure lapų ir kažką juose kartas nuo karto pasižymi. Ant lubų kabo blizgantis paauksuotas sietynas, ant jo tupi juodas varnas, raudonos sienos nukabinėtos rebrantu, van gogu ir dar visokiausiomis banalybėmis. Vietoj sienos kairėje pusėje langas į atvirą jūrą, kuri šiuo metų ir paros lauku audringa ir tamsi. Kampe netoli lango stovi kūdikio lopšys. Iš palengvėjimo atsidususi paguldau kūdikį ir jis iškart nurimsta. Kaip tik tą akimirką į valgomąjį įeina trijulė iš virtuvės kartu su senele, o kol spėju atsisukti, stalas jau apkrautas visokiausiomis gėrybėmis ir skanumynais. Prie stalo sėdėję vyras ir moteris jau nebeturi savo skaitinių, o ūsuotas vyriškis kviečia visus sėstis. Vienintelė vieta nugara į langą yra pažymėta kortele su mano vardu ir amžiumi. Ten ir atsisėdu. Kai visi įsitaiso prie stalo, pamatau, kad laisvos dar dvi vietos. Tuomet iš kambario gilumos, iš pačių jo šešėlių išlenda mašinisto uniforma vilkintis rudaplaukis šešiolikmetis vaikinukas, jis plačiai šypsosi ir, sėsdamasis į vietą su savo vardu, atsiprašinėja:
- Atleiskit man, kad šitiek vėluoju. Čia mano traukinys vėlavo, o ne aš. Galit mane vadinti traukinio mašinistu!
Keturiolikmetė sarkastiškai prunkšteli.       
- Pasvajok.
Bet jos balse girdėti meilumas.
Jaunasis traukinio mašinistas atsisėda man iš kairės, ten, kur laisva vieta. Jam prie šono sėdi liūdno veido moteris, kuri čia buvo nuo pat pradžių, moters kairėje esanti kėdė lieka tuščia, eilės gale, prie ūsoto ir jauno senelio, kuris sėdi kitame stalo gale, veidu į mane, kažkaip atsiduria senelė. Man iš dešinės tokia eilės tvarka sėdi dvidešimtmetė, keturiolikmetė, penkiametė ir, galiausiai, garbanotas penkiasdešimtmetis vyras – tėvas.
Visi valgo.
Staiga namas sudreba, tarsi nuo žemės drebėjimo. Aikteliu iš nuostabos, bet daugiau nė vienas svečias nekreipia į tai dėmesio.
Po kiek laiko, nežinia, kiek, nekantriai prabyla dvidešimtmetė:
- O mes kartais jau neturėtume pradėti?
- Kantrybės, - sako jai tėvas.
- Mes laukėme labai ilgai, - įsiterpia keturiolikmetė. – Pradėkim pagaliau.
Traukinio mašinistas entuziastingai suploja delnais. Visas maistas su lėkštėmis ir taurėmis dingsta. Jis šypsosi ir apžvelgia visus apsėdusius stalą.
- Taigi, kas nori pradėti? – Niekas neparodo pernelyg didelio noro, tad vaikinas taria: - Gerai, pradėsiu aš. Jei kas nežino taisyklių, tai dabar pats metas kiekvienam papasakoti, kaip gyvenote ir kaip mirėte.
Nerimas sukirba mano širdyje, ausys ima kaisti. Mašinistas kalba toliau.
- Tarkim mano gyvenimas buvo labai trumpas. Gyvenau iš visų jėgų ir taip, kaip mokėjau. Nežinau, ką papasakoti apie savo gyvenimą. Nieko daug nepasiekiau, nieko daug nenuveikiau. Užtat mirti sugebėjau stilingai. Man buvo šešiolika, kai partrenkė traukinys. Žinot, žmonės dažniausiai miršta partrenkti lengvųjų ar fūrų. O mane – traukinys. Kvailai viskas įvyko. Ėjau tvarkingai, per perėją, norėjau pereiti į kitą miesto pusę. Ir viskas.
Liūdna moteris šalia jo sunkiai atsidūsta:
- I wish I knew what it‘s like to die not on your own will. When you just... die. Without trying. I wish i knew what it feels like. I had to suicide.
- Na, man labai gaila, kad tu taip mirei. O jausmas labai... paprastas. Miršti, ir tiek. Gal kas nors dar gali papasakoti, ką reiškia mirti ne savo valia? Linksma tai, ar ne?
Mašinistas vėl apsižvalgo, iš pradžių pažiūri į mane, į tėvą, beviltiškai nužvelgia jauną senelį ir sustoja prie senelės.
- Jūs, senele, jūs galite Silvijai papasakoti, ką reiškia mirti ne savo valia!
Jo balsas skamba džiugiai, tarsi mokslininko, kuris ką tik paskelbė atradęs vaistus nuo vėžio. Namas sudreba darkart.
Senelė visą laiką būna nuleidusi akis, nė kartą jų nepakelia, jos balsas betoninis, be jokio skambesio.
- Miriau nuo vėžio ligoninės lovoje. Maldaudama pasigailėjimo. Skausmai ir neviltis. Niekas nepasigailėjo. Gerai, kai pats gali išeiti. Mirti nuo vėžio negražu.
- It‘s not that nice to put your head in the oven and then die from gas poisoning with your children sleeping in the other room.
- Būti partrenktam traukinio irgi nieko gražaus. Man nutraukė ranką ir jos negrąžino. Taip nesąžininga. Beje, Silvija, gaila tavo vaikų.
- I feel sorry for them, too. I just couldn‘t. You cannot live for others. You never can.
Tėvas kreipiasi į mane, baimė sukausto mano kūną, nebegaliu pajudėti.
- Tu juk irgi turi sūnų? – klausia jis.
- Taip, - sakau.
- Ir tau jo negaila?
Nutirpsta lūpos. Jau žiojuosi atsakyti, bet mane nutraukia prabilęs senelis.
- Aš pasikoriau. Irgi negražu. Bet nieko tokio. Gimiau Sibire su dar šešiais broliais. Grįžę į Lietuvą visi buvom kaip laukiniai. Taip ir neišmokom gyventi, nei su savimi, nei su kitais. Ir šiaip aš jaučiausi kažkaip... beprasmiškai. Tarsi niekas neturėtų jokios reikšmės.
- Žinau tą jausmą. Nemalonu, - sako keturiolikmetė.
- Man savo dviejų vaikų irgi buvo gaila. Bet aš niekad nebuvau geras tėvas.
- Aš irgi nebuvau, - priduria mano tėvas. – Man irgi visad buvo sunku gyventi, kiek tik save pamenu. Išgėriau kažkokių tablečių, maniau, kuo neaiškesnių, tuo geriau. Baigta. Nežinau, ar gailiuosi, ar ne. Turbūt ne. Gyvenime vis tiek nieko neturėjau. Keista, kad šitiek nugyvenau. Bandžiau rašyti, bet nieko doro iš to neišėjo. Gal ir norėjau, kad mane atsimintų, bet... dabar niekas neatsimins.
- It doesn‘t really matter if you write something or not. I wrote a lot. I wrote right before i died. So what? I still felt the same. I became a published author and an actually acknowledged writer. So what? It all is bullshit. And my soul from out that shadow that lies floating on the floor shall be lifted...
Sukrankia varnas ir paskutinio žodžio nebeišgirstame. Tada visi atsisukai mane. Namas sudreba.
- Dabar tavo eilė, - sako tėvas.
- Mano eilė kam?
- Papasakoti, kaip mirei.
Nejaukiai nusijuokiu.
- Jūs ne taip supratote. Aš čia tik trumpam. Kol mano sūnus miega. Beje, jau tuoj reikės grįžti pas jį...
- Kaip mama? – staiga paklausia manęs keturiolikmetė.
- Mama? Ji... gerai, tikriausiai.
- Vis dar tavęs nekenčia? – nusijuokia keturiolikmetė.
- Ji tavęs nekenčia? – nustebęs perklausia tėvas.
- Ne, ji... – bandau išsiginti. – dabar viskas gerai.
Keturiolikmetė skardžiai nusikvatoja. Namas sudreba ir dar kartą nevermore sukrankia varnas.
- Oi, drauge mano, jei viskas būtų gerai, tavęs čia nebūtų!
Dvidešimtmetė piktai kumšteli keturiolikmetei ir toji nutyla.
- O kaip tavo sūnus? Nemaniau, kad kada tokį turėsi, - taria dvidešimtmetė. – kaip jis atrodo?
Atsidūstu. Kažkodėl pasidaro šiek tiek sunkiau kvėpuoti.
- Jis labai gražus. Ir mažas. Ir pilnas meilės.
- Tai ištekėjai?
- Taip.
- Reiškia, buvai laiminga?
- Na... taip.
Keturiolikmetė vėl nusikvatoja.
- Jei būtum laiminga, nebūtum..! – Bet jis nespėja pasakyti, nes dvidešimtmetė užčiaupia jai burną.
- Neklausyk jos, - sako man. Keletą sekundžių ji grumiasi su keturiolikmete, po piktai kažką ima jai šnabždėti į ausį, kol galiausiai paleidžia. – Aš labai norėjau parašyti knygą, - lyg niekur nieko toliau man sako ji. – na, tai ar pavyko?
Tai ar pavyko?
- Taip, - lakoniškai atsakau.
Dvidešimtmetė nusišypso.
- Ir ką parašei?
- Knygą.
- Taip, bet kokią knygą? Romaną, novelių, poezijos rinkinį?
- Visus tris.
Dvidešimtmetė teatrališkai aikteli. Ar ji visuomet taip mokėjo? Tikriausiai, mokėjo.
- Tau pavyko? Bet... kaip?
- Ir tu vis tiek čia, - jos pašonėje suburba keturiolikmetė.
- Maniau, kad to noriu, kad tai yra mano svajonė, - sakau. – bet ne. Tai nebuvo svajonė. Pasirodo, aš to visai nenorėjau.
- O ko norėjai? – liūdnai į mane žvelgdama klausia dvidešimtmetė.
- Nežinau. Nieko.
Gilus atodūsis kairėje. Silvija pabaigė vyno taurę.
- Just because you write a book, doesn‘t mean you‘ll all of a sudden find a purpose. You do not. just because you write something wich stays in the world after you die doesn‘t mean you‘ll be remembered. I wrote so much about how I yearn to die. And my readers applauded. But that made me feel even more alone. Even more... pointless... I understand you very deeply, my dear. You think you want it, but you don‘t. You think it‘ll satisfy you, but it never does. Not ever. And now here we are, my friend. All according to the Great Plan.
Ji vienu mauku išgeria visą iš naujo prisipildžiusią taurę, o man atrodo, kad mane tuoj ištiks širdies smūgis – taip ima skaudėti krūtinę.
- Aš manau, kad nėra jokio Didžiojo Plano. Niekas niekam nerūpi, - sako tėvas. – Gyvenimas užknisa, o tada tu miršti.
- Ne ne ne, - įsiterpia traukinio mašinistas. – Kartais gyvenimas užknisa ir tada tu toliau jį gyveni.
Tėvas pavarto akis. Ar jis jas vartydavo?
- Malonu tai girdėti iš vaiko, kuris tepargyvena šešiolika to gyvenimo metų. Nedaug tau teko matyti, pienburni.
Jaunas senelis, visą tą laiką įdėmiai stebėjęs šnekančiuosius ir klausęsis jų pašnekesių, padeda įrankius ant stalo ir patogiai įsitaiso kėdėje. Jo akys ramios ramios – jis susitaikė jau labai seniai.
- Nemanau, kad čia vieta varžytis, kas ilgiau nugyveno, kas daugiau nuveikė ir kas drąsiau žuvo. Juk tai nesvarbu.
Keturiolikmetė:
- Ne, nesvarbu. Visiškai niekas nesvarbu – ar tu gyveni, ar ne. Kaip Silvija sako, vis tiek mus visus kada nors pamirš. Tai kokia prasmė? – Ji atsisuka į mane. Ar jos žvilgsnis visuomet buvo toks smerkiantis ir tuo pat metu abejingas? – Juk tu būtent taip manei prieš pat pabaigą, ar ne?
Ji turbūt išsikraustė iš proto, nes jai tik keturiolika.
- Prieš kokią dar pabaigą? – jau įpykusi klausiu.
Jos į apačią persisukusi šypsena mane varo iš proto.
Ji kažką pasako, vieną žodį, aš neišgirstu, nes ausyse ima spengti. Penkiametė, sėdinti prie keturiolikmetės, staiga pakyla nuo kėdės, parklumpa kniūbsčia ant kelių ir ima melstis – taip darydavau ir aš, kai man imdavo spengti ausyse, nes kažkas mane prigąsdino, kad tai velnias bando įlįsti į smegenis. Ir tada malda padėdavo. (O gal tai buvo placebas.)
Bet ne dabar.
Mano nerimas pasiekia piką, darosi visai sunku kvėpuoti, pakylu nuo stalo ir kaip tik tada ima kriokti kūdikis lopšyje. Aš pasisuku ir ketinu jį paimti, bet išgirstu tėvą sakant:
- Nebevark, jis vis tiek miršta.
Ir jo žodžiuose yra tiesos. Dabar kūdikio verksmas tylesnis, skausmingesnis ir labiau isteriškas, tarsi paskutinis prašymasis į gyvenimą. Svarstau, ar imti kūdikį ir stengtis jam padėti, ar palikti jį taip, kaip yra, nes jaučiuosi bejėgė, žinau, kad nieko nebegaliu padaryti.
Bet pas juos sugrįžti nebenoriu.
- Man reikia eiti, - suburbu ir pasuku prie durų į virtuvę, bet jokių durų ten nebėra. Atsisuku į svečius. Keturiolikmetė ir dvidešimtmetė merginos tarpusavyje neramiai susižvelgia.
- Palauk, - sako man dvidešimtmetė, – mums dar reikia, kad kai ką padarytum.
2020-04-26 11:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-26 17:41
Damastas
Ši dalis man patiko labiau. Tiesa, naudoti metus personažų apibūdinimui nėra labai išmoninga. Suteikite jiems daugiau išskirtinių bruožų, jeigu jau neduodate vardų.

Anglišką tekstą trumpinkite, jis čia tik dėl personažo kolorito, visai ne tam, kad jame būtų daug informacijos, juk rašote ne anglakalbei publikai.

Jūsų personažas įdomus. Konkrečiai šita scena man pasirodė pateikta gana išmaniai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-26 15:27
gogo
jei mergaitė, tai mažametė. jūs tautologijos profesorius, ne kitaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą