Rašyk
Eilės (73050)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Direktorius Dipitas jau laukia Tomo savo kabinete. Jaunajam klastuoliui visuomet patiko ištaigingas barokinio stiliaus kabinetas, kurio sienos nusėtos senais jau mirusių Hogvartso direktorių portretais, o arkinės lubos primena šventyklą; jį visuomet žavėjo magiški laiko matavimo įtaisai, randami ant direktoriaus stalo, ir automatinės spalvotos pluknsnos, besitaikančios išlįsti iš stalčių. Jei tik galėtų, Tomas ir dabar pasidžiaugtų visais tais nuostabiais dalykais, deja, dabar vidun jis įeina su sunkia ir nerimo kupina širdimi. Vaikinas įeina į kabinetą, o jį pamatęs direktorius Dipitas plačiai nusišypso; jo po pilkšva barzda paslėptos lūpos sujuda, o akys smagiai sužybsi.

- Sveikas, Tomai, kaip gerai, kad atėjai. Laukiau tavęs. Nagi, prisėsk, - pasisveikina direktorius ir pamoja Tomui sėstis ant minkštasuolio priešais jį.

Jaunuolis atsisėda. Jaučia, kaip drėksta delnai, ir niekaip negali suvaldyti savo sumišimo, tik tikisi, kad profesorius Dipitas to nepastebės.

- Profesoriau, - maloniai kreipiasi vaikinas, tačiau jo balse vis tiek girdimas kažkoks nervingumas, - kvietėte mane. Ar galiu paklausti, dėl ko?

Direktorius tik šypteli.

- Nagi, Tomai, viskam savas laikas. Tu toks geras ir stropus mokinys, atsakingas prefektas, negi negaliu tavęs pasikviesti šiaip sau pasišnekučiuoti?

Jaunuolis nieko neatsako, bet labai aiškiai supranta, kad direktorius jį čia pasikvietė ne šiaip sau; gal dėl žiobaro, kurio vardas taip pat buvo Tomas Ridlis, nužudymo. O gal Tomui dabar visur vaidenasi kaltintojai ir tardytojai? O gal visi iš tiesų tokie ir yra?

- Žinai, būčiau norėjęs čia tave pasikviesti vien tam, kad galėtume šiaip sau smagiai pasišnekučiuoti, - po kelių nejaukių akimirkų jau visai kitu tonu prabyla direktorius. - Deja, iš kai kurių mokytojų gavau nusiskundimų dėl tavo elgesio.

Tomui smilkteli širdin. Mano, kad mokosi gerai, ir visuomet yra mandagus, atlieka tai, ko prašomas, net jei viduje jaučiasi siaubingai. Jis taip gyveno pastarąjį mėnesį - apdujęs, griaužiamas kaltės, negalintis pamiegoti ir visuomet išvargęs, tačiau atlikdavo tai, ką privalo atlikti kiekvienas Hogvartso mokinys, ir dar daugiau.

- Direktoriau, nesuprantu, kodėl kas nors turėjo skųstis mano elgesiu. Darau tai, kas privalu. O jei kas nors ir turi kokių nusiskundimų, kodėl negali to pasakyti man tiesiai į akis?

Dipitas mąsliai žvelgia į Tomą ir vaikinas negali suprasti, ar tai apsimestinis, o gal vis dėlto tikras susimąstymas.

- Jei jau norime švaistytis konkrečiais pavyzdžiais, tai mano pavyzdys būtų profesorius Dumbldoras.

Kaipgi Tomo nuo tokių garsių širdies dūžių ir tokio spengimo ausyse dar neištiko infarktas?

- Ką būtent sakė profesorius Dumbldoras? Direktoriau?

- Jis sakėsi žinąs kai ką apie tavo neteisėtą veiklą vasaros atostogų metu, net įtartinų kerų naudojimą toli nuo namų, apie kurį sužinojusi Magijos ministerija tikrai neapsidžiaugtų. Profesorius Dumbldoras taip pat minėjo, kad su tavimi jau aptarė šį reikalą, tačiau tu dediesi nesuprantantis, apie ką eina kalba. Tai kaip, Tomai? Ar turėčiau nerimauti? Ar Magijos ministerija turėtų nerimauti?

Jaunuolis nuryja sunkų gumulą gerklėje.

- Ne, sere. Jums nereikia nerimauti. Bet negi išties tikite viskuo, ką jums pasako Dumbldoras?

Direktorius pasimuisto savo kėdėje.

- O, jis man daug ir nesakė...

- Bet ar tikite?

Direktoriaus Dipito barzda sujuda - jis nusišypso.

- O tu ne? - maloniai paklausia jis.

- Nežinau.

Dipitas atsidūsta, kiek pasimuistęs atsistoja nuo kėdės ir eina prie sieninės spintos, šnekėdamas:

- Na, Tomai, neketinu su tavimi toliau apie tai diskutuoti, tiek aš, tiek profesorius Dumbldoras manome, kad ateis laikas ir tu pats susivoksi, jog jei nusikaltai, laukia pasekmės. O jei ne, - barzdotas vyras atsisuka plačiai šypsodamasis ir rankose laikydamas stiklinį butelį vyno - tamsiai raudono, glitaus - įvynioto į rusvą popierių, - tuomet tau nėra dėl ko nerimauti ir dėl to tavo pažymiai tikrai neturėtų nukentėti.

Dipitas uždaro spintą ir prieina prie Tomo, kuris jau nebežino, kur dėtis, nes negali sumąstyti jokios rišlios minties, ir kuriam galvoje dabar zvimbia musės, o gal šikšnosparniai. Direktorius tiesia butelį vyno, o Tomas nesuvokia, kad tai jam.

- Čia dovana tau, berniuk, ir lai tai būna tavo nesutarimų su kitais pabaigos simbolis, - taria Dipitas; pamatęs, kad Tomas nelabai susigaudo aplinkoje ir, palaikęs tai atgailos ar kažkokios antgamtiškos kontempliacijos ženklu, globėjiškai šypteli. - Imk, nesidrovėk. Jau esi pilnametis ir gali šiek tiek pasilepinti, atsipalaiduoti. Manau, tau to prireiks. Gavau dovanų iš profesoriaus Dumbldoro, bet man per rūgštu, atrodo, mano senas skrandis jau tam nebepritaikytas.

Klastuolis Tomas vangiai ištiesia ranką ir paima butelį teliuskuojančio raudonio. Sau po nosim sumurma padėką, bet jo mintys slankioja jau visai kitur. Jis nori kuo greičiau išeiti, bet taip pat jam visai nesvarbu, kur esąs. Direktorius Dipitas, aiškiai savimi patenkintas, kad atliko pareigą, prisėda atgal į savo krėslą ir sako:

- Na, iš manęs jau daugiau kaip ir nesulauksi. Gali eiti. Sudie ir sėkmės tau.

Tomas linkteli, vargais negalais atsistoja ir jau eina prie durų, bet prie pat jų vaikiną sustabdo direktoriaus balsas:

- Ir dar šis tas: nesinešk to vyno pas profesorių Trimitą, kai jis kitą savaitę rengs savo išrinktųjų susitikimą, gerai?

Tomas patikina, kad vyno niekur nesineš, laikys paslėpęs lagamine ir saugos kaip savo akį, ir išskuodžia lauk. Klajodamas koridoriuje vos atgauna kvapą ir pritrūksta tiek nedaug, kad butelio stiklo šukės pažirtų ant žemės. Kai grįžta į Klastūnyno bendrąjį kambarį, lauke jau sutemę ir visi klastuoliai jau sapnuoja devintąjį sapną; vaikinas atsisėda priešais židinį, pasideda butelį vyno sau prie šono, tikrai nesiruošdamas jo gerti, jaučia bebaigančių degti žarijų kaitrą sau ant veido ir... nieko nebegalvoja. Atrodo, jei pradės mąstyti, greitai išeis iš proto. Tad nemąsto. Tik sėdi ir žiūri į nuodėgulius, ir jei ne ypatinga Klastūnyno bendrojo kambario aplinka, jis atrodytų kaip jau seniai viltį bei norą gyventi praradęs girtuoklis.

Paryčiais, saulei jau kylant, bet mėnesienai taip pat dar kariaujant su ja dėl bent nedidelio dangaus lopinėlio, durys į Klastūnyno požemį atsidaro ir pro jas gracingai įvirsta šviesiaplaukė mergina. Pamačiusi Tomą ji išpūčia paraudusias akis, o pamėlynijusios lūpos šiek tiek prasiveria, tačiau vaikinas niekaip neparodo ją pastebėjęs, jos net neatspažįsta.

- Ką tu čia veiki? - klausia Felicija Blek, tačiau nuostabą jos balse greitai pakeičia susierzinimas, kai Tomui prie šono ji pamato vyno butelį. - Negi tu gėrei?

Tomas, tik dabar supratęs, kad praėjo jau visa naktis, pakelia žvilgsnį į panelę Blek ir apsiblausiusiu balsu atsako:

- Ne, negėriau. Nors čia dovana man ir aš turėjau visą teisę jį išgerti. - Tomas pamato sutvarstytą merginos ranką. - O tave labai greitai išleido iš ligoninės.

Felicija pavarto akis. Prieina prie Tomo ir klesteli ant kilimo šalia jo.

- Niekas neišleido. Pati išėjau. O ką tu čia veiki?

- Nemąstau.

- Nemąstai? O man kaip tik pasirodė, kad esi labai susimąstęs. Žiūri kažkur pro šalį. Vis savo galvoje lindi.

- O kodėl tu nepasilikai ligoninėje? - bandydamas pakreipti merginos mintis tinkama linkme paklausia Tomas.

Felicijos veidas ūmai apsiniaukia.

- O ką aš ten turėjau veikti? Leisti, kad tie pašlemėkai varnanagiai iš manęs tyčiotųsi? Kad manytų, jog esu silpna ir negaliu būti kapitonė, kad galvotų, jog aš neišsilaikau ant šluotos? Na jau ne. Įtariu, kad kažkas mane tyčia nusviedė nuo šluotos, turbūt koks nors šūdvarnis iš tribūnos, o gal ir pačioje aikštėje, beje, prie viso to prisidėjo ir audra. Tad reikalausiu, kad būtų surengtos dar vienos varžybos. Ir šįkart ketinu laimėti.

Nors Tomui neatrodo, kad Felicijai pavyks išsirekalauti pakartotinų varžybų, tačiau vis tiek linksėjo pritardamas.
2020-04-25 16:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-26 09:03
Atėja
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-25 23:38
gogo
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą