Feliksas ir Marytė

Feliksas ir Marytė

Jūs nepatikėsite, bet ankstyvoje jaunystėje vienu metu Feliksas norėjo tapti kunigu. Bažnyčios archyvuose taip ir parašyta: „Labai nori tapti kunigu“.

O jeigu sąžiningai - tai nė velnio jisai nenorėjo!

Tiesiog vieną kartą klasiokų kompanijoje, kurioje buvo ir Marytė, Feliksas neatsargiai leptelėjo, atseit, koks ten to kunigo darbas? Pliurpia bilen ką, arba, tai ką nori išgirsti bobutės, ir dar pinigus už tai gauna!
- Kiekvienas taip gali! - tada ranka dar numojo Feliksas į tokio Samardoko, kuriam irgi patiko Marytė, samprotavimus.

Samardokas čia pat užsikabino už Felikso žodžių ir tėškė jam atgal:
- Nori pasakyti, kad tau jau vienodai paprasta: ar kunigu, ar kiemsargiu išmokti?
- Žinoma! - atšovė Feliksas. - Kiemsargiu, galbūt, netgi sunkiau!

Toje vietoje Marytė nusišypsojo.

- Netikiu! - dabar ranka numojo Samardokas. - Pats tu bilen ką pliurpi!.. Tu netgi į kunigų seminariją nesugebėtum įstoti!
- Aš nesugebėčiau?! - išvertė akis Feliksas.
- Žinoma, kad nesugebėtum! - dar labiau erzino jį Samardokas. - Lažinamės? - ir staigiai atkišo savo ranką.
- Davai! - sutiko Feliksas, nes tiesiog neturėjo kitos išeities.

Rankas perkirto Marytė.

Po to ir atsirado tas keistas įrašas Bažnyčios dokumentuose, kad Feliksas, atseit, labai nori tapti kunigu. Triedė jis tada be jokio sąžinės graužimo, kad tik įstotų į tą kunigų seminariją.

O kai įstojo, tai baisiai išsigando: keiktis čia buvo sunkiausia nuodėmė, o bezdėti privalėjai tik pagal taisykles, išrašytas Vyriausiojo kunigo bulėje.
O kur dar celibatas!?!

Feliksą apsėdo košmarai ir jis nebegalėjo užmigti.
Atsikėlė iš lovos, įšoko į sutaną ir basas išėjo pasivaikščioti po seminarijos parką.

Parke Feliksas nusiramino ir ėmė racionaliai galvoti:
- Kaip čia man greičiau iš tos peklos išstoti? Reikia asipiršti Marytei! - pirma į galvą šovė mintis, bet tai jau darė Putinas...

Ne šitas... Vincas Mykolaitis...

Feliksas buvo toks žmogus, kuris nelabai mėgo vaikščioti pramindžiotais takais, todėl skersai kirto krūmus ir tiesiai per pievą nubrido į parko gilumą.
Staiga įmynė į kažką minkštą ir sustojo.
Pauostė.

- Šūdas! - garsiai sušuko Feliksas ir čia pat išsigando:
- O venias! Pasakiau „šūdas“!
Apsidairė, ar niekas jo negirdėjo ir staiga susivokė:
- Blet! Pasakiau „velnias“!
Ir tada jį apėmė neviltis:
- Kurva kurva - pasakiau „blet“!.. Pyzdiec!.. - visai suglebo Feliksas ir jau atrodė, kad ims ir sudribs į tą patį šūdą, bet staiga atsitiesė ir visas nusprendė:

- Nu ir nachui! - metė žemėn sutaną. - Jau geriau būti kiemsargiu! - perlipo seminarijos tvorą ir nuėjo tiesiai pas Marytę.
O Marytė virtuvėje kaip tik mazgojo indus, tai tuo pačiu ir Felikso kojas numazgojo plius gerai išmasažavo pėdas.

Po šitų įvykių praėjo jau ne vienas dešimtmetis, bet Feliksas, norėdamas ką nors neatsargiai leptelėti, iki šiol apsidairo ar negirdi jo kokia nors Marytė?