*013904142020

- kas nejuda?
- Axis Mundi nejuda.
- kur?
- ahA!

Jis įduria degtuku į mano pilvą, ten tarp kasos ir
rezginio saulės, dar kartą tarp antinksčių ir plaučių,
dar pamėgina aplink skrandį. Įdėmiai žvelgia į degtuką:
- mhm. Vis dar juda... Palik ir padidink greitį.

Viduryje kambario stovi žalia kėdė.
ir tai visai ne apie kambarį kuriame įvyko
mūsų herojų istorija, ir tai visai ne apie
kambarį kuriame įvyko mūsų istorija
ir ne apie kambarį kuriame senis leido gyventi,
gal net ne apie Kosmoso kambarį, ne apie garažą,
ir ne apie Švėgždą ir ne apie Mėlyną ir toli gražu ne
apie tą kuriame tik dabar randu savą laimę.

Žalia kėdė stovėjo kambarėlyje,
kurį tik ką žengiant pro balkono duris,
sutvėrė kartu su visu kambariu mana sąmonė.

ir aš rašydamas klausiu,
„ir aš rašau ne todėl, kad žinau,
ir rašau aš todėl, kad noriu žinoti“
ir kėdė yra mano tėvas,
it didelis ananasas šalia rozetės,
it koks dramblio šėšėlis, kurį
dievina meno kritikai, nes rodos,
oloje jo nėra, bet šėšėliai. . .
bet šėšėliai lipa veidais, lipa sienomis,
lipa Gould'o Bach'ą skambinančiais pirštais.
ir aš vėl klausiu ką turėjo omenyje
žmogus kitoje rago pusėje, sakydamas,
jog Vienas užrašė savo sonetą,
ten, ten aukštai aukštai uoloje Kalno
po beprotiškai mėlynu dangumi,
virš akinančio sniego.
ir jis net nežvelgdamas į Kalną žino,
jog nepaisant tekančio laiko -
ten labai labai aukštai - esti kūrinys,
pas kurį - jis niekada niekada nebegrįš.

Aš užlipau ant Kalno
ir uoloje radau žodžius -
niekas nėra paslėpta.
Vienuolyno šefas perbraukia
pirštais žemę, perbraukia pirštais
savo kaktą ir suvokiu,
jog nenutiks nieko blogo.
tą vakarą, praradau viską
kas galėjo, būti pavadinta mano,
ir tame radosi žinia, jog
rytoj save prarasiu lig žemės,
ryt neteksiu kas nepriklausė
niekada man lig dausos,
ir bylant chorui -
pirmą kartą,
pagaliau
nesutapęs,
save versiu nieku,
tam kad
tapyba,
taptų
kažkuo.

Kažkuo neasmeniško,
kažkuo nemanim,
kažkuo nežmogiško,
kažkuo nežemiško.

-O gal įpjaunam ten žemiau krūtinės ląstos, ir tiesiog su šakute pamėginam patikritint?
-ei? čia nieko nėra!??
-Greit! trauk lauk ir ant žaliose kėdės balkone nešk.
-aHĄ!

Zeang. - matei tik ką buvo pasirodžiusi.
-ir vėl it dūmu dingo.
-O jeigu tai buvo apie Ušiną?
-3?
-aha, Haiga.
-o jeigu,
-dviračio neišradinėk.

- Siela, kėdė, kambarys?
- Siela, kėdė, virvė?
- Siela, susigalvojus žmona, virvė?
- Siela, Protas, Širdis?

-aš imu Bach'o minučių porą, maišau su dūmais ir plono plono realybės sluoksnio.
Sutrupinu, pirštais gėlą lig dulkių ir išsivalau savosios sielos muziejų.
Praskiedžiu Tarkovskiu, ir mano kaktoje jau violančelisto* „gedimino stulpai“.
Aš nežinau nieko.
Ir tai gelbsti nuo liūdesio. Nepaisant to, jog Dievas dovanojo,
tai kuo galbūt pats ir netiki. Tačiau, tėve, būsiu paguoda.
Bet nepažadu, jog liksiu žmogus.


Sieloje turėjau tokį kambarį, kurio centre būta balkono,
Guminės grotos saugojo nuo eretikų, o kėdė žalia,
panašu sugalvota, vien tam, jog būtų kur palikti atvėsti
tik ką ušiną pasiekusį su tektim susitaikiusį beginklį kareivį.

Aš matau, akinių futlerą su besisukančia Degą balerina ant,
Balerina visai nesisuka, tačiau sukasi galva.
ir tą akimirką kai it pakaušį būčiau įgalvęs akis -

jaučiu, jog mano veide rimtos raukšlės byloja,
jog šią nakt sapnuosiu Rembrandt'ą.
Rembrandt'ą dvidešimt penkių žvelgiantį į save veidrodyje,
klausiant:
- kodėl, vos keturiems šimtams metų prabėgus, jie žvelgs - į šią drobę, nė kvapo, žmogaus, many, jie neras.

aš klausiu, kas esu aš...











013904142020