mano menas 8

kai pasaulis liejasi per kraštus
nė per žingsnį neatitoldamas
nuo švilpuko ir lokomotyvo
ir nė perpus tiek nepriartėdamas

jis liejasi iš laukų geltonumo
į gedulą nesvarbu ar tarpinės stotyse
triumfuotų rudens pilkuma
ar akinantis besniegės žiemos baltumas

skaityti tave yra tas pat
kas vilkti paskui save
granitinius debesis

tai tas pat kas klausyti
kaip čiurlena upelis
tekėdamas pro nudirtu kailiu
poterius kalbantį kiškį

kai jis baigs ir ims seilėti pirštus
tuomet aš tikėsiu
kad vanduo turi atmintį
kurios įrašai raidėmis ir skaičiais
vandens molekulėse
ilgesni nei mes galėtume prisimint
semdami iš aruodo