Aš pažinau karalių tavyje

Aš pažinau karalių tavyje,
kuris prieš laiko atkarpą neteko dvaro.
Eini per žolę tartum eitumei veja.
Tačiau tai pieva. Ir eini lyg kažkas varo.

Eini, o akys laksto. Kai
turėtų būti ypatingai lėtos. Žvilgsniai spengti.
O vėliavos mest šešėlius namams, kurių stogai
privalo reikšti daug daugiau nei dangtį.

Aš pažinau karalių tavyje,
nes tavo akys užjautė tą vyrą,
pažemintą iš juokdarių, ir, nuovargį veją,
žvilgsniu įsakė atsitiesti. Veltui. Svyra

pečiai net tau pačiam. Ir judesiai,
o neturėtų, bet įsižiūrėjus – glebūs.
Eini taip, tartum per ilgai delsei
ir jau nebesvarbu kieno aplink valia bus.

Eini, ir ne juokeliai iš paskos,
o vėjo liekanos, bet jau beginklės, lydi.
Jos, progai pasitaikius, plaukuose užsimaskuos –
ne vėliavų šilke.
                              Kieno sėklidė?

Neatsigręžk! Prašau. Matau, girdi. Tegu
sau plyšauja. Kieno – jie žino. Ir jiems gera.
Neatsigręždamas eik tiesiai, kol neliks jėgų.
Tada toliau eik. Tartum grįžtumei į dvarą.

Aš pažinau. Mums prasilenkiant, tu
buvai toks pats kaip andai skirtą kartą,
ištaręs vieną žodį: suprantu.
Kaip tiksliai viskas buvo juo pasverta.