Rašyk
Eilės (72696)
Fantastika (2185)
Esė (1495)
Proza (10267)
Vaikams (2483)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vietomis praplyšęs pravertas lagaminas guli ant išskleidžiamos lovos. Kadaise jis buvo ryškiai mėlynas, o dabar pilkas, kelionių iškankintas, nučiupinėtas – skaičiuoja paskutines savo dienas. Tikrai žinojau, kad ši išvyka jam bus paskutinė. Paimu šusnį rūbų ir, be jokios pagarbos jiems, sumetų į lagaminą. Tuomet nuo lovos paimu sunešiotą purviną džemperį. Jis atrodo dar liūdniau nei lagaminas, ir, jei geriau įsižiūrėtum, turbūt pamatytum jo gailias ašaras, riedančias iš niūrių medvilninių akių.

Tas džemperis turėjo didesnę vertę, nei visi kiti daiktai, kuriuos turėjau šiame mažame kambariuke. Ir jis toks sunešiotas atrodė ne dėl to, kad jį dažnai dėvėjau. Iš tiesų, aš jį buvau apsivilkus tik keletą kartų, o tada supratau, kad nelabai jis man patiko. Pamenu, buvau kadaise bare su tuo džemperiu, jaučiausi taip gerai, tačiau nuėjau į tualetą ir žvilgtelėjau į save veidrodyje. Nepatiko tai, ką pamačiau – atrodė, kad tas naujas gražus rūbas man prie akių netinka; tik nuovargį pabrėžia. Grįždama namo priėjau netoliese esantį konteinerį, nusivilkau džemperį ir numečiau šalimais. Pagalvojau, gal kam patiks – pasiims sau.

Jau kitą rytą ėjau pro tą patį konteinerį. Paliktas numestas rūbas vis dar gulėjo ten pat, tik, rodės, kiek liūdnesnis nei praėjusią naktį. Kažkodėl pasidarė gaila man jo, lyg gyvas būtų. Priėjau arčiau, norėdama paimti jį atgal, bet tada pamačiau, kad mano džemperis sujudėjo. Šoktelėjau atgal iš išgąsčio. Nurimau, vėl priėjau arčiau, pasilenkiau ir ramiai kilstelėjau dalį džemperio. Jo viduje pamačiau mažą spurdantį rudą pūkų kamuolėlį. Tai buvo maždaug poros savaičių šuniukas. Vienas, paliktas, numestas, nereikalingas. Man taip stipriai suspaudė širdį, jog maniau neatlaikysiu. Paėmiau į rankas džemperį su šuneliu ir lėkiau namo kiek galėdama greičiau.

Grįžusi padėjau džemperį šalia radiatoriaus, o šuniukas įsitaisė šalia. Aš taip bėgau namo, o dabar tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į tą padarėlį, galvodama, ką gi man su juo daryti. Aš neturiu pakankamai pinigų net save pačią išlaikyti, o čia dar viena gyvybė, dar viena plakanti maža širdutė. Nebuvau nei protinga, nei turtinga, bet žinojau, kad turiu pasirūpinti gyvūnėliu – juk jis šiame pasaulyje neturi nieko daugiau, visai kaip aš. Sukrapščiau visas santaupas ir nuėjau pas veterinarą. Mažąjį apžiūrėjo, nukirmino, o man paaiškino, kaip prižiūrėti jį. Nuo tada aš nebebuvau viena. Nors ir reikėjo pradėti pirkti sau pigesnį maistą, ar bekvapį šampūną, kad užtektų mažylio pašarui, jis buvo mano gyvenimo spindulėlis.

Iki kol Džo (taip pavadinau mažylį) pasirodė mano gyvenime, nebuvau pati atsakingiausia, o tuo pačiu ir laimingiausia mergina. Būdavo, pamiršdavau sumokėti už elektrą ar vandenį, kartais ir kelis mėnesius iš eilės. Ir jau tada, kai norėdavau nusiprausti, o iš krano iškapsėdavo tik pora lašų, prisimindavau. Dirbdavau kiekvieną mėnesį vis kitoje vietoje, nes mane atleisdavo. Pinigų užtekdavo maistui ir gėrimams pigiausiame miestelio bare. O karts nuo karto pavykdavo susitaupyti geresniam rūbui, kurio aš vis tiek nedėvėdavau. Tai daugiau buvo tik bandymas sau įrodyti, kad esu normali ir turiu tėvus, kurie duoda pinigų „nusipirkti kažką gražaus“. Tai buvo melas, o meluoti aš nemoku. Todėl ir išmesdavau tuos naujus drabužius nespėjus jų sunešioti.

Aš vis dar pykau ant pasaulio, kad man nedavė geresnių tėvų, ar bent jau vyresnio brolio, į kurį galėčiau atsiremti. Pykau, kad esu tokia kokia esu – palikta, numesta, niekam nereikalinga. Ir man buvo gaila, kad Džo turi išgyventi tą patį. Aš norėjau būti jam kaip mama, kurios jis neteko. O jis atsidėkojo man švelniais rankos lyžtelėjimais tom dienom, kai nenorėdavau keltis iš lovos. Jis man primindavo, jog reikia judėti tam, kad kažkur nueičiau. Ir dėl jo aš norėjau stengtis.

Pirmieji mėnesiai auginant mažylį buvo labai sunkūs. Man labai trūko pinigų, buvo sunku kelis kartus į dieną eiti laukan, pratinti Džo, o taip pat ir save, prie pasaulio. Aš buvau pripratus likti namuose, verkti ir gailėtis savęs. Galiausiai tam neliko laiko.

Mėnesiai bėgo, Džo augo ir aš kartu su juo. Susiradau pastovų darbą, laiku sumokėdavau už elektrą, reguliariai išeidavau į lauką ir pradėjau bendrauti su žmonėm.

Kai Džo sukako dveji metai, aš jau jaučiausi suaugusi ir pajutau didelį norą ištrūkti kažkur už gimtojo miestelio ribų. Žinojau, kad dabartinio atlyginimo didelėms kelionėms aplink pasaulį neužteks, bet labai norėjau pajausti, ką reiškia būti kažkur toliau, nei kada galėjau pasvajoti. Tai man buvo įrodymas, kad užaugau.

Nusipirkau naują lagaminą, ir man rodės, kad jis net švyti. Labai nederėjo prie kitų kambaryje esančių susidėvėjusių daiktų, tačiau šįkart aš jo neišmečiau. Susipakavau daiktus, pasiėmiau Džo ir mes leidomės į pirmąją kelionę. Sėdom į tarpmiestinį autobusą ir važiavom kokius 40 kilometrų. Palyginus su kelione, į kurią pakuoju daiktus dabar, toji yra niekis, tačiau tuo metu man tai buvo didžiausias gyvenimo pasiekimas. Ėjom su Džo po miestą, po parkus, valgėm dešrainius iš kioskelių. Buvom tokie laimingi.

Metams bėgant kelionių daugėjo ir kiekvieną kartą vykome vis toliau. Džo buvo nuostabiausias kompanionas. Ir aš visada jam primindavau, koks ypatingas jis yra. Pakasydavau paausį net tada, kai pati neturėdavavu jėgų po darbo; atiduodavau skanesnį kiaulienos kepsnio kąsnį; išeidavau su juo naktį į lauką, jei užsimanydavo. Ir aš džiaugiausi tai darydama, nes žinojau, kad vis tiek jis dėl manęs padarė daugiau nei aš dėl jo.

Kai Džo jau buvo senjoras, jis susirgo vėžiu. Aš nežinojau, kiek ilgai jis bus su manimi. Ir verkdavau kiekvieną naktį, nes buvo sunku susitaikyti su ta mintimi, kad jis iškeliaus į dangų. Jis mane užaugino, išmokė gyventi ir pasitikėti pasauliu už mano mažo kambario ribų. Aš nežinojau, ar sugebėsiu būti savimi be jo, nes iki tol, kol sutikau Džo, aš nė negyvenau – aš tiesiog egzistavau.

Norėjau paskutines Džo dienas padaryti kuo nuostabesnes. Dažniau ir ilgiau išeidavome pasivaikščioti, o valgyti duodavau tik geriausią maistą. Kai šunelis jau pats negalėdavo paeiti, išnešdavau jį laukan tiesiog pagulėti ir pasižvalgyti į medžiais laipiojančias voveres. Ir aš vis tiek jaučiausi taip, lyg dėl jo nepadariau visko, ką galėjau.

Žinojau, kad labiausiai Džo mėgdavo mūsų keliones. Tad nusprendžiau nuvykti su juo į paskutiniąją. Yra tokia vieta, vadinama „Šuniukų svajonė“. Vis galvodavau, kaip nuostabu būtų ten nuvykti. „Šuniukų svajonėje“ yra didžiausi laukai, kuriuose galima lakstyti, nesibaigiantys skanėstai, minkščiausi guoliai ir daugybė žaislų. Bėda buvo ta, kad ši vieta už kelių tūkstančių kilometrų ir į ją nuvykti būtų labai brangu. Kai Džo buvo dar jaunutis, aš po truputį pradėjau taupyti pinigus. Tikėjausi, kad kažkada turėsiu pakankamai santaupų savo mažą seną kambariuką atsinaujinti. Bet dabar tai atrodė nebesvarbu. Iškrapščiau visus pinigus, kuriuos turėjau ir suorganizavau kelionę į „Šuniukų svajonę“.

Laikau dabar tą sunešiotą purviną džemperį rankose ir jaučiu kaip kaupiasi ašaros. Džo dar ką tik gulėjo ant jo. Paprastas rūbelis, ant kurio radau savo nepaprastą mažylį...

Nusivalau ašaras, nes nenoriu, kad šunelis matytų mane tokią – kai man bloga, tai ir jam iškart liūdna pasidaro. Prieinu prie Džo, gulinčio savo guolyje kambario kamputy, paimu ant rankų ir švelniai prispaudžiu prie krūtinės. Tyliai sakau jam: „Viskas bus gerai, mažyli. Jau šiandien galėsi valgyti skaniausią vištieną, kokią tik esi ragavęs. Ir žinok, kad visada būsi mano pats mylimiausias, nuostabiausias draugas. Geresnio šunelio aš nė įsivaizduoti negalėčiau. “ Ir aš žinau, kad jis mane supranta.

Išvykom į mūsų paskutiniąją kelionę. Praleidome „Šuniukų svajonėje“ visą dieną. Aš žinojau, kad Džo skauda jo mažą kūnelį, bet prieš mirtį jis vis tiek man nusišypsojo ir lyžtelėjo ranką. Ir dabar aš supratau, kad nors ir gyvensiu be Džo, viskas bus gerai, nes jis bus visada čia, šalia, ir primins man, kad jei noriu nueiti į priekį, reikia atsikelti ir judėti.
2020-03-26 19:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-27 17:21
ONYX
Mania nupyrko kat jus niasistiangiat sava rašynėlije pasiroditi giareu nėj ištykro bia to niabandatia spėcelei "dariti" litiratura ir pasakojatia sava istorija sąžyningai )
Nu a dar patyko pac tėkso strukturas ir vot ušbaikdamas narėčeu palynkėti jum daugeu vajzdavimo daugeu kankrėčių scėnų vėtoj sausas atpasakojymas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-27 07:49
solo___
kai nusiperki lagaminą, viskas ir prasideda
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą