ša

jei neturim nieko minty patylėkim prašau
tyla sugros švelniau nei šiurkščios lūpus išspjaus
žodžiai lėgšti, garsai keisti dvoks iš burnos
kol neužtvindys aplinkos tol nesustos

kai stebim viens kito paraudusias akis tiek daug jos pasako
lyg mudviejų mintys pinas pagalba ore kabančio kvapo
tartum būtume viena nors esam kartu
atsiveria lūpos akimirka žuvus
po nuodingais kardais svetimų skiemenų

nebylios sekundės mums šneka tyriau
per odą per lietų per žiurkės lavoną
per lovą sujauktą mintim netvarkingom
per naktį bemiegę ir tai ką darau

kai dantys kalena be garso nė žodžio
ir graužia aky pasiklydusi ašara
nupinsiu tau daina iš to kaip trokštu gyvuoti
kas nebilį moko
tarp raitytų stogų
tarp sienų vingiuotų
virš plytų kreivai sudėtų
vidury miesto sudarkyto besaike kalba
alsuoti lengviau nei visi
be žodžių
apsisupus stebuklinga tyla