Sapnas

Mėta visada mėgo vakarus, kai pamažu nusileidžia saulė ir tamsa vis labiau tirštėja. Mergina galėdavo sėdėti nejudėdama ir stebėti kaip pamažu nutolsta visi triukšmai ir lieka tik tolimas traukinio dundesys, toks tolimas, kad tik naktimis girdimas.
Tą pavakarę ji jautėsi pavargusi. Diena buvo labai karšta, net asfaltas spinduliavo šilumą. Saulė degino viską, ko nepridengė medžių lapai. Dabar jau viskas buvo pasibaigę. Mėta atidarė langą, žvilgtelėjo į dangų. Kaupėsi lietaus debesys, tolumoje dundėjo griaustinis. Ji nusimetė rūbus, pasiėmė knygą ir susirangė lovoje.
Atsivertė pirmuosius puslapius ir...
Kažkas pasibeldė. Tarpduryje išvydo Vėją. Trumpai akimirkai sutriko, bet juk ji visada jo laukė. Vyriškis priėjo ir atsisėdo ant lovos. Jis švelniai palietė Mėtos nuogą koją. Šiurpuliukas nubėgo visu kūnu. Tada jis pamažu nusimetė drabužius ir atsigulė šalia. Mėta jautė jo kvėpavimą, užuodė jo kvapą. Tyla jaudino labiau negu žodžiai. Jie gulėjo taip arti vienas kito, kad atrodė tarsi vienis. Vėjas švelniai lietė merginos veidą, krūtis, pilvuką, rankos slydo vis žemyn, glamonėjo kojas. Kai susilietė lūpos ilgai lauktame bučinyje, mergina buvo pasiruošusi įsileisti Vėją ir visam laikui pasilikti savyje, bet suskambėjo telefonas. Jis skambėjo taip įkyriai, kad teko atsikelti. Pakėlusi ragelį neišgirdo nieko.
Nieko ir nebuvo. Tik vėjyje pleveno užuolaida. Saulė jau buvo aukštai. Oras dar kvepėjo gaiva. Rytas žadėjo giedrą dieną.