Du žyniai

Jaukus ir pavasariškas paskutinio žiemos mėnesio rytas. Virtuvėlėje, aplipę kuklų sovietinį staliuką, skystai žalsvos, elninės šiurės samanų spalvos, sėdime su močiute. Ji vėpso pro langą į tykų sausą kiemelį, apsuptą pilkų daugiaaukščių, o aš negaliu atitraukti dėmesio nuo jos vietoje nenustygstančių lūpų. Rodos, lyg žande ji visados pasislėpusi nešiojasi savo mėgstamiausią ir/nes pigiausią, mėtinį optima linijos čiulpiamo saldainio variantą, tartum, po truputį jį žįsdama, suteiktų skonio savo blankiai, diena iš dienos nesikeičiančiai kasdienybei. Senatvė ją labai stipriai apribojo, bet atmintis, šviesi lyg dvylikametės. Ir akys išliko vaikiškos, nesuterštos pykčio ir pavydo, tomis dvejomis šovinių pilnomis apkabomis, kurios dažniausiai ir lieka žmonėms, perbridusiems gyvenimo pelkę, skęstant skurde ir išsilavinimo stygiuje. Pykčio ir vienas kito nesupratimo susišaudymų kupinas gyvenimas, po truputį judindamas lūpas, buvo pasiruošęs vėl išsiskleisti prieš mane neįtikėtinai greitai nuvytusių alyvų žiedų kekėmis. Dabar ji pasakojo, kaip prie jų namų buvusiam šaltinėlyje, pavasarį, ant plono ledo, su bliūdu, išgriebė šešis karosus.
- Ir ant pievos aš juos viena po kito - su paprastu bliūdu. Dideli, blizgantys, guli vienas šalia kito ir žiopčioja. Galėjau įlūžti, bet neįlūžau. Po to tetutė su visu kibiru, įbridus į šaltą vandenį, malėsi, malėsi, bet nieko nepagavo.
Jos giedram žvilgsniui apsiblausus, nepritekliaus ir skausmo atsiminimais apsunkę akmenys vienas po kito krito jai iš burnos ir negailestingai traiškė kelius, taip iškreipdami veidą. Močiutė klaidžiojo po niūrią savo vaikystę dabar jau išnykusiame kaime. Jos tėvas, turėdavęs pinigų, gerdavo, o moterį, su kurios siela jį kunigo rankomis supynė Dievas, aistringai mušdavo. Kadangi pats glostydavo kitą kūną, mėlynėmis bei kirstinėmis žaizdomis nusėtas jo žmonos šėšėlis taip pat puikiai tikdavo vaikams prižiūrėti, sutvarkyti namus ir kartais pritariamai palinkčioti,  taip nuraminant sąžinę. Tuo tvirtinant, kad ši žiauri vieno žmogaus tironija, įsitvirtinusi tarp pūvančios medinės trobos sienų,  jo vaikų motinai  yra priimtina.
Moteris, paversta į bokso kriaušę, ilgai neatlaiko. Trys vaikai, pastovus badas, stengiantis juos išmaitinti, ir pinigų stygius. Ji turbūt tiek kankinosi, jog pats likimas, neiškentęs savo paties neteisybės, nusprendė buriant ateitį iš rankovės ištraukti paskutinę, kortų kombinaciją, apie kurią tiek daug žmonių, karta iš kartos kalba: „Kai numirsiu, pailsėsiu. “ Pikai, reiškiantys ašaras ir nelaimes, išsirikiavo šalia vienas kito. Pikų tūzas, dešimtukas ir devynetas.
Dabar rankose vartau močiutės atneštą,  pageltonijusį Evdokijos Vasiljevos Pečiulienės mirties liudijimą. Mirė 1948. Gimimo datos nėra. Viršuje, SSRS ženkliukas. Mirties priežastis - širdies liga. 
Evdokijai buvo 31 metai. Močiutei, vyriausiam vaikui - šešeri, ir  mirties kombinacija buvo išmesta kortų eilutės apačioje. O tas didžiausias mažvaikis - prasigėręs paršas, išėjęs dviems trims dienoms, pamiršdavo mažiukus. Didelė spyna iš išorės, iš vidaus - vinys langų rėmuose,  taip pat abejingai stypsojo savo vietoje, kaip ir tėvas, atimdami iš mažiukų net mažiausią viltį prasibrauti ten, kur aplinkui žalia ir gyva ir maisto šiek tiek daugiau, nei tarp mirusių sienų.
- Ir vieną dieną aš jį - sklendė tokia buvo - užkišau. Atėjo naktį, girdžiu-šaukia: „Gene, atidaryk! Gene, atidaryk! “. O aš prisimečiau, kad negirdžiu, guliu sau toliau. Paėmė kopėčias iš klojimo, atmušė namo skliautą ir per priemenę įėjo, ten buvo skylė. Klausia: „Kodėl tu mane uždarei? “. Atsakau: „Todėl kad bijau vagių –  spyną numuš, duris atidarys, įeis, o ten mes trys vaikai, ir užmuš mus“. Tą naktį nepasakė nieko. O kitą rytą davė raktelį ant virvelės, užsidėjau jį ant kaklo. Ir tarė: „Kaip eisit, užrakinsit. “ Vot tada mes ir vaikščiojom. Ir žemuoges rinkom, ir rūgštynes viriau, bulves kepiau lauke-ant plytgalių sudėtų, buvo galima.
Jis pats tomis dienomis išslysdavo pas tą, kuri jam reiškė visą gyvenimą, negalėdavęs pasakyti-ne, jos kūnui. Iš močiutės pasakojimų nuotrupų išauga šlykštus pamotės charakteris. Tėvą po vyžos kulnu ji spaudė, kaip reikiant. Puikiai suprantu prosenelį. Kartais į kūną gali išmainyti savo gyvenimą. Kad gyventum kitą gyvenimą kitiems, o tiems, kuriems labiausiai reikia, kad išliktum savimi, neduotum nieko. Kaip Sartras sako, tu visada turi teisę rinktis. Mano senelės tėvas buvo pirmasis egzistencialistas savo kaime. Ir kaip matyt, tikras romantikas. Jis buvo niekšas. O tas Pasiekų kaimas, kaip ir jo vienintelė, dar tais laikais stovėjusi mano senelės šeimos  trobelė, praėjus porai dešimtmečių sudegė, ir Pasiekai išnyko nuo žemėlapio paviršiaus, praryti Šiaudžių kaimo. Išnyko, kaip ir dar viena` istorija, kurią dabar, praeities skausmą siurbiančiomis, gailesčio sau iškreiptomis lūpomis močiutė akimirkai prikėlė iš atminties kapinyno. 
Šešeri metai, vienerių ir trejų metukų broliukai pirkioje, ir jokio maisto. Vasarą rūgštynės, bulvės, dar žemuogės - kitų uogų nebūdavo. O žemei apsiklojus balta marška - badas ir balansavimas ant plono ledo, stengiantis bliūdu išgriebti karosą, prasibrovus tenai, kur dar gyva, kur dar nepasiekusi šaltos mirties ranka ir yra vilties prasimaitinti iš  gamtos, vienintelės universalios visų motinos, rizikuojant savo kailiu. Šiomis istorijomis dažnai kvėpuodavo mano močiutė, senatvės prirakinta prie kadaise pačios išklotų lentinių butuko grindų.
Taip, kai kurie, sulaukus garbingo amžiaus, gali sau leisti pasižvalgyt po pasaulį. Mano senoliams, kurių abiejų pensiją sudėjus gaunasi vos per šešis šimtus, tos pasakos apie kitataučius sukriošėlius, lakstančius po svietą, atrodo, prasilenkiančios su realybe. Palyginus pensiją ir algas, paaiškėtų. Bet nereikia lyginti. Tos šalys daug perėjo, dabar ir turi, ogi mes irgi skleidžiamės, viskas nepastebimai gerėja - kažkada jeigu ne mes, ne mūsų vaikai, ne mūsų proanūkiai, kažkuri karta senatvėje galės skraidyti po Marsus ir Saturnus. Kas savaitę vis į naują planetą! Ir niekas nepurkštaus, kad Lietuva jam nieko negali duoti. Mintis jog lietuviu būti gėda, neegzistuos. Vienąsyk tautiečiai, išdidžiai  iškėlę galvas, lakstys po kosmosą savo tarpgalaktiniu visureigiu, ant jo priekinio stiklo užsiklijavę trispalvės lipduką. Aišku, jeigu žmonija netaps viena tauta...

Bet, kol ateis laikotarpis, kai Lietuvos iškaršėliai  galės sau leisti blaškytis po pasaulį, reikėtų apsvarstyti  ir realesnius variantus. Ypač tai aktualu mano kartai, kuriems kas penkmetį vis žadą naują pensijos reformą. Sutikime - seni žmonės, iš vaistinių traukiantys į kuklius butukus, nešini  įvairiaspalvėmis pakuotėmis perpildytais krepšiais, arba stovintys milžiniškuose  eilėse kamelijoje laimės valandą, dėl tų dėžučių turinio sudėties - jau dabar yra legalūs narkomanai. Tik psichodelikų, kvaišalų,  kurių nerekomenduoja asmeniniai pensininkų dileriai - gydytojai, senoji karta dar bijo liesti.
Iš kalbų, tvyrančių ore, susitikus bendraamžiams, sprendžiu, jog  sukriošusi mano karta, pasuks į psichodelikus. Daug  pigesnius, nei kelialapiai po įvairias šalis. Nori Egipto piramidžių. Šauk du šimtus miligramų, ir pats, patapęs piramide, atskleisi senovinės civilizacijos viduje glūdinčias paslaptis. Aš ne už narkotikus - pats, jau noriu tuo tikėti, perėjau tą etapą, bet.... Niekas nenuneigs, kad tai nuostabi, kartais asmenybę išdeginanti patirtis, kuri reikalauja brandos. O pensija – tam labai tinkamas amžius. Manau, kad sulaukus septyniasdešimties mieliau braidyti po rojaus sodus arba pragariškus prekybos ir pramogų centrus, esančius  tavo galvoje, negu užrakintam vis labiau dūlėjančiame, apviliančiame ir jau seniai grožį praradusiame kūne, savo rutinėlėje, migruoti  tarp  maksimos ir  iki, ieškant  palankesnės akcijos kiaušiniams. Bet tai - tik kartos. Tai tik svaičiojimai, ir apie tai, maloniai pašnekėčiau su ta žaliaake būrėja, užgulusią rankomis virtuvinį staliuką, kurios lūpos, vis didesnius skausmo akmenis ritindamos sau ant kelių, prikelia jau seniai palaidotą praeitį. Istorijos, kurios nesugeba išlaikyti dėmesio, nes nėra ištisinio veiksmo. „Lietuviai vis dar Lyrikai, vis dar pesimistai“- girdėjau neseniai piktinantis. Va tokie pikti klounai ir nesugeba išsėdėti penkių minučių nepastimuliuodami visiškai eilinio siužeto vingių, ką taip gerai yra įvaldęs Holivudas. Šie klounai laidoja visa kas tikra, keisdami į tai, kas kutena dopamino receptorius. Jie yra šlykštesni už niekam bloga nelinkinčius senamadiškus  narkomanus. Nes jie - narkomanai, kurių sąžinė mirusi.
O aš močiutės istorijos mielai klausyčiausi, vėl ir vėl. Tik šio šilto žiemos ryto fone ji netiko. Nepernelyg linksmu veidu, lėtai krutindama lūpas, žodis po žodžio ji pačiai sau kėlė vis aštresnį  skausmą, tarsi jos kojas ir rankas imtų tolydžio trukčiot stiprus paralyžius. Nenorėjau matyti ją taip kankinantis, bent jau ne šį rytą. O ji jau pasakojo, tėvui ir jos seseriai, nuolatos vaikams gailint maisto, jie nuolatos  badaudavo.
Bandžiau įžvelgti šiek tiek šviesos močiutės praeity. Jos teta - tėvo sesuo - nebuvo tamsios širdies, tik labai šykščios  prigimties moteris, ji gerdavo su tėvu, kol turėdavo vieną kitą pinigą samagonui iš kaimynų išvilioti. Kartais, pritrūkus skambančių asmenybės gabalus išpjaunančiam skysčiui, į jį išmainydavo maistą - vien dėl pilno stikliuko. Tai buvo keistos padermės aistra, nuo kurios kenčia daugelis. Ta aistra buvo šeimos įprotis. Mažesnieji broliai vėliau tai perims. Močiutė šią liniją nukirs. Likimas suves ją su geriančiu vyru, po to nukirs ir jo liniją. Jų dukros neims nė lašo, sekdamos tėvų pavyzdžiu. Kol, dar vaiku būdamas, prasigersiu aš-vienturtis jos anūkas. Štai tokioms kartų schemoms  zvimbiant smegeninėje,  išryškėjo viena mintis. Teta, kibiru gaudanti karšius ir nieko nepagaunanti. O kas dar?
-Baba, o kaip ten su tavo senele, ji juk buvo rusė, žolininkė, gyveno netoli Keturiasdešimties Totorių kaimo ar ne?
- Taip, taip, ji buvo ne tik žolininkė, ji buvo pribuvėja, po kaimus vežiodavo ją priimti vaikų. Mane, brolius, pusbrolius - visus ji priėmė. Vieną sykį, jai teko priiminėti vaiką, kuris buvo persisukęs gimdoje, ir lindo į lauką kojomis į priekį. Reikėjo daryti cezario pjūvį, bet gūdžiame kaime tik vienas kitas žinojo, kas tas Cezaris. Tad senelė uždėjusi delnus virš nėščiosios pilvo apvertė kūdikį. Ji riedėdavo vežimu iš kaimo į kaimą, o kai grįždavo, karts nuo karto reikėdavo jai karves ganyti. Išeidavo su jomis į laukus, o vakare pargynusi, grįždavo su glėbiu įvairiausių žolių ir nešdavo džiovinti jas į aukštą, pilnutėlį įvairiausių žolių ryšulių - sulig tais žodžiais močiutės kūnas  atsipalaidavo, akys pragiedrėjo, o žodžiai pradėjo plaukti ramiai.
- Gaila, kad taip ir neišklausinėjau jos apie tas žoleles. Dar mokėdavo užkalbėti nuo gyvačių, nuo rožės, nuo išnirimo. Vieną sykį, kai ji jau buvo sena, persikrausčius į Šešuolius, aplankiau ją ir pasiskundžiau išsinarinusi riešą. Senelė paėmusi skaudančią ranką, pradėjo kuždėti į delną užkalbėjimo žodžius. Tada pagraužė mano riešą savo bedante burna... Bet šūdas tas jos užkalbėjimas, -po ilgokos pauzės tarstelėjo senelė, trindama ranką, - dar iki dabar, kartais vakarais taip suima, kad nebežinau kur dėtis.
Jos lūpos, pagautos šviesių praeities prisiminimų, plakėsi Lengvai, lyg vėjo blaškomos žąsies pūkinės plunksnos. Po to bedante  burna  čiulpdama riešą, murmėdama apžavus,  ji prisėdo prie mažo virtuvinio staliuko, ir gurkšnojant arbatą prikėlė porą istorijų iš jaunystės. Senolė  buvo liudininke to pasaulio stebuklų, kuriuos, alinančių žaizdų išvagotu  kūnu kabančiu ant kryžiaus,  išvijo Kristus, kraujais paplūdusiame skverne, atnešdamas kitus stebuklus. Juos žmonės platino  ginklu, naudingais pasiūlymais, meilės kupina širdim... Bet, tuo laiku, mažai apgyvendinti kaimeliai, išslysdami iš didžiųjų, išsilavinusių  brolių-miestų priežiūros, pasislėpę savo mirtinguose užančiuose, glaudė prie krūtinės silpnai, bet dar vis rusenančią pagonybės kibirkštį. Mano senelei jos senelė tą vakarą papasakojo porą stebuklų iš šio pasaulio. Pati, būdama žolininkė, jais tvirtino savo dvasios pamatą, jais tikėjo, gyveno, ir jie leido jai padėti kitiems. Abu nutikimai įvyko vestuvėse. Abu-prie ilgo puotos stalo, aplipusio gausiomis giminėmis, apkrauto nesuskaičiuojamomis gėrybėmis, žmonių ištrauktomis iš dosnios  motinos gamtos.
Pirmasis užstalės nutikimas buvo toks. Jaunikis, nei iš šio nei iš to staigiai atsistojęs, štai kaip atkreipė visų dėmesį. Nusismaukė kelnes, paėmė savo sėklides delnais ir visų akivaizdoje pradėjo stipriai tampyti ir maigyti. Tokios nepagarbos neišlaikęs jo tėvas jaunuolį parvertė po stalu, tik per vėlai. Jaunoji, pykčiu ir gėda įkaitusiais  žandais, atsistojo ir paliko vestuvinį stalą. Paskui ją patraukė ir visa jos giminė.  Likę svečiai, pasišlykštėdami kuždėjosi, jog kažkas jį prakeikęs ar kad  jam pasisukęs protas.
Antrasis nutikimas, savo akimis matytas mano proprosenelės, ir pasiekęs mano ausis, nutiko gūdžiam Molėtų apskrities kampelyje. Jaunikis, kruopščiai?? ieškojęs žmonos, išrinktąją parsivežė iš labai toli. Dvi didelės giminės apgulė vestuvinį stalą. Kampuose sėdėjo jaunieji, o ties ilgo stalo viduriu, vienas prieš kitą, lyg ant dviejų, svarstyklių lėkštučių uždėti du vienodi svareliai, savo apeiginiuose drabužiuose muistėsi du žyniai. Vienas vietinis-jaunojo svitos, o kitas iš sutuoktinės krašto.  Tarp jų, dosniai  šeimininko rankos pabertoje, valgių krūvoje, baltavo kaimiškas ožkos sūris. Vietinis žynys, dar neįsismarkavus puotai, staiga prabilo, ir visi, lyg susitarę nuščiuvo.
-Brolau, matai šitą sūrį?
-Taip, brolau? -nepasimetęs  tarė žmonos svitos būrėjas.
-O gali padaryt taip, kad jis būtų juodas? -paklausė jaunojo atstovas.
Svetimkraštis žynys,  ištiesė pravirą delną virš sūrio. Žmonės apšalo. Sūris, po truputį pelydamas, per keliasdešimt sekundžių įgavo juodą atspalvį. Pakėlęs į vietinį žynį akis, prašalaitis nusišypsojo. Jiedu susidaužė, ir išgėrė po stikliuką.
-Gerai, -tarstelėjo vietinis žynys, bet tai dar buvo ne viskas. Tikrasis iššūkis dar laukė. -O dabar, padaryk taip, kad šis sūris vėl taptu baltu.
Raganius sutrikusiomis akimis, nukreipė žvilgsnį į šalį. Padvejojo, bet pamatęs, kad visų dėmesys sutelktas į jį, ir trauktis nėra kur, išsiviepė ir nuolankiai tarė.
-Ko negaliu, to negaliu, broli.
Tada vietinis žynys atsistojo ir pataukė link lauko durų, delnu pakvietęs prašalaitį eiti su juo. Jiems palikus pirkią, abi svitos susispietė prie atvirų langų, norėdamos bent žodelį išgirsti iš šio slapto, dviejų, gerbemiausių vyrų kaimuose, pokalbio. Staiga įtemptas žmonių ausis pasiekė  stiprus riksmas.  Vietinis plūdo atėjusį. Plūdo įvairiausiais žodžiais. Tada, nuaidėjus sakiniui, apibendrinančiam ilgą prašalaičio plūdimą, stojo mirtina tyla.
-Ir kad šimto kilometru spinduliu tavęs nematyčiau!
Abi svitos išėjo į lauką, supratusios, kad pokalbis baigėsi, ir vėl galima elgtis pagal savo troškimus. Prašalaičio nugarai kas sekundę vis labiau tolstant, vietinis būrėjas,  prisėdęs  ant kelmelio, ramiai kimšosi pypkę.  Neatsisukdamas pažemintasis  dūlino keliuku tenai, iš  kur buvo atėjęs.
Jaunoji neištarusi nė žodžio, išžengė paskui žynį,  jos pavyzdžiu pasekė visa jos giminė. Jaunojo svita, su mano propromočiute, liūdnai grįžo prie neįvykusių vestuvių stalo. Burtininkas, pasimėgavęs dūmais, grįžo į trobą ir  atsisėdo ten pat kur sėdėjęs. Sūris iš lėto vėl tapo baltu. Visi lyg susitarę nudelbė akis – vengė net pažiūrėti į to sūrio, tapusiu išbandymo objektu, pusę. Tik kai pats žynys sukramtė nemažą balto sūrio gabalą, drąsesni žmonės irgi atsilaužė po gabaliuką. Lyg priimtų keistą komuniją, sutaikančią juos su ką tik jiems taip akivaizdžiai įvykusiu stebuklu, patvirtinusiu, kad stipri, nematoma galia egzistuoja.
Tas nutikimas dar labiau sutvirtino kaimo raganiaus autoritetą. Nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje jau buvo praėję virš šešių šimtai metų, tad pagonybės kibirkštis užančiuose  ruseno silpnai -žynius žmonės gerbė,  praktikavo iš kartos į kartą perduodamą tikėjimą taip pat uoliai, kaip ir senovėje. Močiutė paaiškino, kad neįkvėpdamas sūriui gyvybės, nepagydęs jo, svetimkraštis išsidavė, jog jo galia-destruktyvi. Ji kilusi iš tamsos, todėl galinti tik griauti ir naikinti. Jeigu laikui bėgant, tyčia ar netyčia, naujajai, suklypusios trobos šeimininkei, bloga padarytų kuris nors iš jaunojo giminės... Ir nyktų nebe sūris, o žmogus. Ir ne tik kūnu, bet ir siela. Su tokiais tamsiojo burtininko žmonėmis vietinis kaimo žinys nenorėjo susidėti. Ir saugodamas saviškius, nuo tik naikinti galinčių kerų, išvijo atklydusią svitą, vestuvėms jau įvykus. O jaunieji - pasiruošę gyventi ir skurde ir varge iki pat mirties, nusilenkė žinių sprendimui. 
Gaiviam rytui puikiai tiko šios atminties nuotrupos, karta iš kartos perduodamos šamanams, žyniams, žolininkams, ir jų DNR nešiojantiems SSRS, Lietuvos respublikos piliečiams.  Pagonybės nuosėdomis sklidinomis senovės istorijoms, šiurpinanant vaizduotę  abiem rankomis,??? apėmiau nuolatos skaudantį močiutės riešą. Nevalingai krūptelėjusi ji suspaudė mano delną savuoju.
Įsižiūrėjau į  vaikiškas akis. Apie jas, taškeliais ir raukšlės išmušti, plytėjo ilgaamžės dykumos toliai,  su galybę vingių ir įtrūkimų. Jos veido odą jau seniai išgraužė rožė. Nesibaigianti, suaižėjusi jau ne pirmą ir ne antrą dešimtmetį skaičiuojanti odos dykuma negražiais vingiais plėtėsi per kaklą, driekėsi po drabužiais, padengdama  išbrinkusį kūną vingiais. Taip ji tęsėsi iki kojų, kurios net pro pilkus kasdienius treningus švytėjo tamsiai melsvu giliadugnės  jūros paviršiumi. Išsipūtusios kojos dabar ilsėjosi pariestos po taburete. Perėjusios ne vieno dešimtmečio audras, jos atnešė ją čionais, ant tos kėdutės, prie prie elninės šiurės spalvos stalelio. Štai, sėdi du žolininkės palikuonys, du žiniai, savo pokalbių vingiais menantys praeitį. Tik ji dėl neaprėpiamo skausmo, susikaupusio išsipūtusiose nuo nervų gerkluose, atklydusio iš  sunkios ir skurdžios praeities, kartais pamiršta, jog sugeba gydyti. Jog, be skaudžių ir vargingų prisiminimų, kurie užritina ant jos pamėlynavusių kojų, sunkius akmenis, yra ir šviesūs, jaukūs prisiminimai, prasilenkiantys su  samanose paskendusiomis kaimo kapinaitėmis  arba legendomis apipintu piliakalniu. Jai, artimų išdavysčių apakinta širdim, išsižadėjus  šios dovanos,  jos anūkas, vienintelis palikuonis, privalo vėl ją išmokyti gyvenimo sūrį paversti šviežiu. Kartais būna tamsių, lietingų dienų, kurioms tinka ištraukus skausmus užkabinti juos ant metalinių vamzdžių kieme, kad motinos gamtos lietūs, juos lyg kilimus, išplautų, ir išdžiūvę jie taptų lengvesni. Bet šis rytas buvo nuostabus. Ir tos istorijos nuostabios. Sėdėjome lyg du žyniai, ir aš jaučiausi lyg išlaikęs vyresnio, ir protingesniojo išbandymą.
Ji šypsosi, o dykuma ir jūra ką tik prieš mane  pavirtęs kūno reljefas, neišmuša iš vėžių. Tik realybės parblokštas, nustembu. Neapsakomai susenus. Kodėl tik dabar pastebėjau jos sudūlėjusį  kiautą. Iki tol mačiau ją jauną ir gražią. Nė kiek nepanašią į tai, į ką dabar taip smalsiai spoksau išsigandusiomis akimis. Jos vidinis paveikslas įsišaknijo į pasąmonę, ir senelę jausdavau šalia ne akimis, o širdimi. Kažkokiu keistu ir šiek tiek magišku ryšiu. Tad  fizinis pavidalas tapo nepastebimu. Tik  dabar, kai paėmiau tą vaikiškų akių savininkę  už rankos, ji trūktelėjo manąjį žvilgsnį  į viršų, ir nuvedusi pro kūno masyvą  link raukšlėtos kaktos, leido apžiūrėti kūną, kuriame yra prisiglaudusi. Spustelėjau riešą.
-O klasyk, bab. Kur ji palaidota?
-Liepkalnyje.
-Gal galėtumėm, kada, tenai nuvažiuoti?
Ji delnu spustelėjo manąjį, o riešas nustebintas tokios, lyg iš niekur atsiradusios jėgos, pasisukęs trakštelėjo.
-Būtinai.