Cape Verde

Nužudei tarp mūsų kažką,
Kas turėjo būti gražu.

Tokį mažą, ružavą, pūkuotą.

Jis tupėjo tykus kampe,
Didelėm ir rainosiom akim,
Kartais verkdamas žiūrėjo į Tave.
Jam buvai, ko dar niekad nematęs.
Visada išklausydavo ir laukė,
Kol nuėmusi savąją kaukę,
Tu ateisi ir jį pastebėsi....

Atėjai su „beisbolkės“ lazda.

Ir pradėjai „vanoti“ pūkutį,
Tokį mažą, mielą, nekaltą,
Kuris laukė, kad jį pastebėtum...

Tiek daužei tokį mažą bejėgį,
Kad iš jo jau ne kas ir beliko.

Atsiduso tarp mūsų gerutis -
Paskutinįjį kartą pūkutis...

Ašarotos jo didelės akys -
Užsimerkė nuo šios netiesos...