Ergo sum {Hario Poterio fanfiction}

Beskonė košė, bejausmis veidas, nesikeičiantis oras, netekstūruota apranga, griūvanti, vos ant pamatų besilaikanti našlaičių prieglauda ir bespalvis dangus - kasdienybė žiobarų pasaulyje. Tomas Marvolas Ridlis sėdi našlaičių prieglaudos valgykloje. Dabar ankstus rytas, didelė valgykla pustuštė. Stalai čia geležiniai, suklypę suolai pūva nuo drėgmės, o indai, iš kurių tenka valgyti, dažniausiai suskilę. Tačiau Tomas Ridlis nevalgo. Jis šaukštu vedžioja linijas beskonėje košėje, nuo kurios vaizdo visai prarado apetitą, ir apmąsto savo gyvenimą.

Tuomet išgirsta, kaip kažkas šaukia jį vardu:

- Tomai!

Vaikinas staiga atsisuka. Jį šaukia ponia Koul, vyriausioji sesuo, prieglaudos vadovė. Tai paprasta liesutė ir nuolatos susirūpinusi moteriškaitė. Jos aštrių bruožų veidas atrodo veikiau sunerimęs negu atšiaurus. Moteris vilki skurdžią suknelę, per juosmenį apsisiautusi prijuostę. Ji eina link Tomo, rankose neša storą voką.

- Gavai laišką, - sako ji. - Tai yra, kelis laiškus viename voke. - Ir įteikia jam paštą. Kaip pelėda.

Tomas padėkodamas nežymiai linkteli galva. Laiškas su raudonu antspaudu iš Hogvartso. Vaikinas atplešia voką, kuriame iš viso esti trys lapai, ir įdėmiai perskaito priminimą, jog mokslo metai prasideda rugsėjo pirmąją, o devintas su trim ketvirčiais peronas išvyksta iš Kings Kroso stoties lygiai devintą valandą ryto.

Tomas tai skaito jau ne pirmą kartą, tačiau bet kokia žinia iš Hogvarsto, bet kokia, net ir menkiausia žinutė, pasiekianti jį čia iš burtininkų pasaulio, yra tarsi Šventasis Gralis. Vaikinas skaito taip susikaupęs, kad net nepajunta, jog sėdi vienas pats valgykloje keistai susiraukęs. Taip stipriai susiraukęs, kad net įskausta kaktą. Aišku kaip dieną, čia ne klaida. Reikia nusiraminti. Jis burtininkas. Jis prefektas. Ir jis atliks tai, ką privalo atlikti.

Vaikinas nebeskaito kitų dvejų laiškų, dailiai sudeda viską į voką ir įsikiša į švarko kišenę, išneša nepaliestą košę ir išeina iš valgyklos. Tyliai, ramiai pereina koridoriumi, nepastebėtas užlipa laiptais aukštyn ir iš šalies tikrai neatrodo, kad kažkas neramina jo širdį. Vis tik Tomo širdis niekada nebuvo rami.

Vaikinas sustoja prie savo kambario durų, atrakina jas ir įeina vidun. Draudimas naudoti magiją už mokyklos ribų buvo pati nepalankiausia taisyklė, nes būtent čia jam reikėjo magijos, čia jam reikėjo savo išskirtinumo, būtent čia, žiobarų pasaulyje, jis turėjo ką slėpti ir nieku gyvu negalėjo leisti, kad vaikai ar suaugusieji - bet kokie žiobarai - sužinotų jo paslaptį.

Būtų dar geriau, jei jam per vasarą leistų likti mokykloje. Tada jam nereikėtų kasmet grįžti čia ir kentėti diena iš dienos, bandant prastumti nejudantį laiką. Na, nieko, tikina jis save, tai paskutinė vasara, paskutinis mėnuo, kai man tenka visa tai iškęsti. Paskui būsiu laisvas. Galėsiu daryti, ką tik panorėjęs.

Tikriausiai.

Jo kambarys  mažas, nejaukus, jame tėra sukiužusi lova kietu čiužiniu, spinta ir mažas suklypęs stalelis su kėde. Ant sienos kabo paveikslėlis - nuobodus peizažas, vaizdelis į kalnus. Niūromis lietingomis dienomis šis paveikslėlis geriausiu atveju sukelia liūdesį, blogiausiu - savaitinę depresiją ir Tomas iš paskutiniųjų kovoja su savimi kasdien, kad neišmestų jo pro langą.

Ant lovos padėtas nedidelis jau sukrautas lagaminas - vaikinas ruošiasi į kelionę. Išvykti turi dar už gero pusvalandžio ir, žinoma, nepastebėtai. Jis viską sutvarkys taip greitai, kad niekas net nepastebės, jog buvo kažin kur prašapęs.

Tomas atsisėda prie stalo, giliai atsidūsta ir dar kartą ištraukia Hogvartso laišką. Permeta akimis laišką su pranešimu. Padeda jį į šoną. Tada ištraukia antrąjį laišką su reikiamų vadovėlių sąrašu. Permeta akimis. Turėtų nepigiai atsieiti. Padeda ir tą laišką į šoną. Tuomet pasiima trečiąjį. Peržvelgia direktoriaus Dipito sveikinimą asmeniškai jam. Nieko įdomaus, vien paistalai. Susiraukia, suglamžo popiergalį ir išmeta į šiukšlių dėžę po stalu.

Nerimastingai atsisuka atgal pažiūrėti, ar lagaminas vis dar vietoje. Taip, guli ant lovos, taip, kaip jį ir paliko. Nusisuka ir pažvelgia pro langą. Lauke lyja, oras tragiškas, net baisu kišti nosį laukan, o jam keliauti taip toli...

Tomas dar kartą giliai atsidūsta. Pažvelgia į savo rankas. Jos šviesios, delnai šiek tiek grublėti, matosi melsvos ir žalsvos kraujagyslės, atrodo, kad šiomis nekaltomis vaiko rankomis teka tikrų tikriausias žalčio kraujas, atrodo, kad kelio atgal nebėra. Jo pirštai laibi, išblyškę, tinkantys tik lazdelei į rankas paimti. Taip, jis buvo gimęs tapti burtininku. Didžiu burtininku. Vaikinas vėl atsdūsta. Ne, kelio atgal tikrai nebėra.

Tomas Ridlis pakyla nuo stalo ir atsigręžia į lagaminą. Jis atrodo didelis, tačiau ten beveik nieko nėra: jo burtininko lazdelė, vienas kerėjimo vadovėlis ir magijos pasaulio pinigų kapšelis. Daugiau nieko. Lagaminas tebuvo priedanga nuslėpti tai, ką nešėsi. Tiesa, nieko daugiau jis jr neturėjo...

Vaikinas iš lėto apsivelka apsiaustą su gobtuvu, pasiima lagaminą nuo lovos ir išeina iš kambario. Atsargiai nulipa laiptais, keli vaikai blankiais bekraujais veidais jau slankioja koridoriais, tačiau yra tokie melancholiški ir apspangę, kad Tomo veik nepastebi. Jaunasis burtininkas pasinaudoja proga, kai prie laukųjų durų nieko nėra, ir šmurkšteli pro jas laukan. Tenka paėjėti gerą kelio galą, kol pagaliau atsiduria už prieglaudos teritorijos ribų ir gali bent kiek ramiau kvėpuoti. Jis ima eiti svarstydamas, kaip patekti ten, kur jam reikia, tačiau kad ir kiek galvoja, kad ir kaip stipriai trokšta rasti išeitį, jokia išganinga mintis nešauna į galvą.

Tikriausiai atokaus miestelio žiobarams jis atrodo labai keistai - ilgas žemę siekiantis juodas apsiaustas su gobtuvu, apdriskęs lagaminas ir išblyškęs jaunuolis, einantis gatve ir kažką murmantis sau po nosimi - tikrai nekoks vaizdelis. Tačiau kad ir ką žmonės galvoja, jie, matyt, vis tik labiau užsiėmę savais reikalais ir į prašalaitį nekreipia jokio dėmesio. Tomui nuo lagamino ir ilgo ėjimo suskausta ranką. Jis burtininkas, bet negali naudoti magijos! Jis burtininkas, tačiau turi vaikščioti kaip koks žiobaras! Tai absurdas. Deja, už mokyklos ribų burtais naudotis draudžiama, o jis tikrai nenori būti išmestas iš mokyklos paskutiniaisiais mokslo metais už tokį menkniekį kaip keliavimą oru...

Galutinai nusikamavęs ir pailsęs vaikinas atsisėda ant artimiausio suolelio ir giliai atsidūsta. Šiandien tikriausiai atsidūsėjimų diena. Tomas bando sugalvoti būdą, kaip nukeliauti namo nepasitelkus magijos, paprastu žiobarišku būdu, tačiau tai, rodos, neįmanoma. Jis atsidaro savo lagaminą ir išsitraukia burtų lazdelę. Trylikos su puse colio, kukmedis, fenikso plunksna... Ima stipriau lyti. Lauke darosi dar niūriau nei įprastai. Vaikinas užmerkia akis. Jaučia, kaip lietus lyja jam ant veido. Ar dar gali ką nors prarasti? Kas blogiausio jam gali nutikti? Nagi, galvok, galvok..!

- Lumos, - sukužda.

Ir žiūri į šviesą. Keista ta magija - viskas, ko reikia, tai tik medžio šakelė, sielos dalis ir pasiaukojimas... Visai nedaug... Tiek nedaug, kad pamatytum šviesą tunelio gale... Tiek nedaug, kad sukurtum kažką nuostabaus, kad pribaigtum tai, ką sukūrė pats Dievas...

Bet vis dėlto vaikščioti turi kaip belytis žiobaras ir jokia magija jam nepadeda.

Tomo mintis išsklaido atvažiuojančio autobuso garsas. Taip, taip, garsas, paties autobuso nesimato, tik girdisi, kaip grėsmingai artėja ir vis garsiau burzgia variklis. Toks jausmas, tarsi autobusas priešais jaunuolį išdygo iš oro - viena akimirką gatvė buvo tuščia, o dabar joje stovi labai jau keistas dviaukštis autobusas. Tomas nustemba, tačiau neišsigąsta. Jam nėra ko bijoti, jis turi burtų lazdelę, moka kerėti ir puikiai gali apsiginti, tą yra jau ne kartą įrodęs.

Tik staiga autobuso durys šnopuodamos atsidaro, tarpduryje stovi neišvaizdi maždaug trisdešimties metų moteris ir rūko pypkę. Ji atrodo tokia nemagė, jog Tomui net skaudžiai nudiegia paširdžius supratus, jog iš tiesų ji ragana. Moteris nužvelgia vaikiną nuo galvos iki kojų ir taria:

- Prašom į Reaktyvinį autobusą, avarinę transporto priemonę keblioje padėtyje atsidūrusiems burtininkams ir raganoms gelbėti. Tik atkiškit lazdelę ir lipkit, mes jus nuvešime, kur tik reikia. Aš vardu Liusi, šįryt būsiu jūsų konduktorė...

Tomas vos susilaiko neišsižiojęs.

- Atvažiavote manęs paimti? - paklausia ir iškart nusprendžia, jog atspėjo.

- Jei tu į keblią padėtį patekęs burtininkas ar ragana, tai mes pas tave.

Tomas vos susilaiko nesijuokęs. Griebia savo lagaminą, tardamas:

- O taip... O taip, tikrai...

Ir įlipa į autobusą. Sėdimų vietų jame nėra, tik palei užuolaidėlėmis uždengtus langus stovi kelios lovos žalvariniais rėmais. Prie kiekvienos jų, nušviesdama mediniais paneliais apmuštą sieną, dega žvakė. Autobuso gale lovoje ramiai sau snaudžia senis ir kažką burba per miegus, niekas jo nesupranta, o niekas ir nenori suprasti.

- Kur keliausi? - klausia Liusi.

- Prie Litl Hengltono, - atsako jis ir paduoda konduktorei keliolika siklių.

- Prie?

- Man nereikia tiksliai ten. Tik šalia.

Liusi sučiaupia lūpas ir linkteli.

- Gerai, - ištaria. - Tik tvirtai įsikibk! - dar perspėja nueidama.

Tomas atsisėda ant vienos iš lovų. Ir supranta, kodėl reikia įsikibti. Autobusas pajuda iš vietos ir smarkiai trūkteli. Vairuotojas, kurio Tomas prieš tai nepastebėjo, kaip pasiutęs sukioja vairą į visas puses, o autobusas lekia nevaldomu greičiu. Tokiu greičiu, kad Tomas savo tikslą pasieks dar saulei nepasiekus dangaus vidurio. Vaikino širdis dėl greičio ir šiek tiek dėl netikėtumo plaka stipriai ir neritmingai, tad jis bando nusiraminti ir išlyginti kvėpavimą. Jau tuoj. Nedaug liko.

Kelionė neprailgsta vien dėl to, kad Tomo galva netuščia. Ten jis kuria planus, įvykių scenarijus, net dialogus, todėl beveik niekas jo negali nustebinti. Net šis autobusas, vairuotojas ir konduktorė pernelyg nestebina - taip reflektuodamas, o gal tiesiog sapnuodamas vaikinas jau buvo jį įsivaizdavęs. Nuo tada, kai magijos pasaulio durys jam atsivėrė pirmą kartą, Tomas suprato, kad nevalia pasauliu stebėtis. Reikia priimti viską už gryną pinigą. Tuomet nebus ir nusivylimų.

Kai Liusi praneša, kad iki Litl Hengltono liko viena mylia, Tomas paprašo, kad vairuotojas sustotų ir jį išlaipintų. Liusi palinki jam gero likusio kelio, o vaikinas į tai atsako tik neaiškią prasmę išduodančiu vypsniu.

Tomas stovi prie rodyklės su užrašu: „Litl Hengltonas - 1 mylia“. Jis nežino, kur tiksliai eiti, tačiau jaučia. Kaip gali nejausti, kur jo namai? Kurį laiką eina nematydamas nieko daugiau, tik gyvatvores, dangaus platybę virš galvos ir tamsias medžių žalumas, bet paskui kelias pasuka kairėn ir smenga į pakalnę - netikėtai prieš akis atsiveria platus slėnis. Vaikinas pamato miestelį, tikriausiai Litl Hengltoną, prisiglaudusį tarp dviejų aukštų kalnų, su bažnyčia ir kapinėmis šalia. Kitoje slėnio pusėje, ant kito kelio šlaito stovi gražus dvaras, apsuptas žalios aksominės gyvatvorės.

Tomas nenorom pasileidžia bėgte, nes kelias smarkiai leidžiasi nuokalnėn. Jis neketina eiti į miestelį, pasuka vieškeliu į dešinę, kur gyvatvorės dar tankesnės ir aukštesnės. Takas vingiuotas, akmenuotas ir duobėtas, vedantis į tamsią giraitę apačioje. Kelias prieš giraitę išplatėja.

Nors dangus giedras, seni medžiai meta tamsius, tirštus ir vėsius šešėlius. Tuomet vaikinas įžiūri apleistą pastatą, medinį trobėsį apsamanojusiomis sienomis, nukritusiomis stogo čerpėmis, skylėse švienčiančiomis gegnėmis. Ant durų prikabintas gyvatės skeletas. Tomas giliai įkvepia ir įeina vidun. Durys girgždėdamos atsidaro. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia niekas negyvena, nes troba neapsakomai apšnerkšta: lubos aptrauktos voratinkliais, grindys purvinos, ant stalo tarp priskretusių puodų mėtosi supuvusio valgio liekanos. Tuomet Tomas Ridlis pamato vienintelį šviesos šaltinį - žvakę - ir supranta, jog yra ne vienas. Trobos viduryje sėdinti žmogysta tokia barzdota ir plaukuota, kad vaikinas negali suprasti, kas tai. Vaikinas nužvelgia senį su paidygėjimu ir beveik iš karto ima gailėtis čia atvykęs. Pamatęs įsibrovėlį plaukuotasis išsitraukia peilį ir burtų lazdelę, puola Tomą stūgaudamas:

- Tu! Tu!

Žmogysta užsimoja ant vaikino lazdele ir peiliu.

- Ne!

Tomas prabyla šnypštėliškai. Barzdotasis iš nuostabos žengia atatupstas ir atsitrenkia į molinių indų lentyną, jie visi sudūžta nukritę ant žemės. Stoja ilga tyla, kurią nutraukia senis:

- Tu moki mūsų kalbą?

- Taip, moku. - Tomas nužvelgia trobą ir pastebi, kad senis čia vienui vienas. Ir jau seniai. - Kur Marvolas?

- Mirė. Prieš daug metų. O ką?

Tomas Ridlis susiraukė.

- Tada kas tu toks?

- Morfinas... O ką?

- Marvolo sūnus?

Senis linkteli. Kuo toliau, tuo labiau Tomas troškta grįžti. Ne į prieglaudą, į Hogvartsą. Nors gal ir prieglauda būtų visai neblogai. Čia jau tikrai jam ne namai...

Tomas nusisuka nuo savo dėdės, Morfijaus.

- Pamaniau, kad esi tasai žiobaras. Baisiai jau panašus į tą žiobarą...

Vaikinas staigiai atsisuka. Tuomet ant Morfino piršto pamato Marvolo žiedą juoda akimi.

- Žiobarą? Kokį žiobarą? - piktai paklausia.

- Tą, kurį įsižiūrėjo mano sesė, tą Tomą Ridlį. Esi kaip iš akies trauktas Ridlis. Tik jis, tiesa, vyresnis...

Atrodo, Morfinui susisuko galva, jis staiga griebiasi stalo krašto.

- O, jis... grįžo.

- Ridlis grįžo?

- Taip... Pametė tą šavalką ir grįžo pas savo žiobarus tėvelius. Cha! Taip jai ir reikia, kad ištekėjo už to pašlemėko! Prieš pabėgdama, žinok, ji mus apvogė! Kur medalionas, a? Kur Klastuolio medalionas?

Tomas nebegali daugiau klausytis, kaip peikiama jo motina. Jis bando nesiklausyti...

- Ridlis... Kur jis?

Morfinas pažvelgia į jaunuolį tarsi tik dabar pastebėjęs, jog jis čia.

- Ana va ten, - mosteli senis į pro langą besimatantį gražųjį dvarą, kurį Tomas Ridlis pastebėjo eidamas čia.   -Ten gyvena... su savo žiobarais tėveliais.

Vaikinas pasuka galvą į dvarą ir apsvarsto galimybes. Tada atsisuka į Morfiną. Iškelia lazdelę. Pamatęs šį mostą senis ūmai įsiunta. Jis atsistoja visu ūgiu, tvičiau sugriebia peilį ir puola Tomą, tačiau tas spėja laiku senį sustingdyti. Morfinas krinta ant žemės taip stipriai, kad subilda trobos pamatai. Tomas Ridlis prieina ir numauna nuo pavargėlio Klastuolio žiedą juoda akimi.

Tada išeina iš trobos ir daugiau neketina čia grįžti. Greitu žingsniu patraukia dvaro link.

Kai žengia per vartus ir eina per kiemą, apima toks jausmas, tarsi jau yra čia buvęs anksčiau. Antrame aukšte dega šviesos, reiškia, kad viduje yra žmonių. Tomui suvirpa širdis. Ne iš baimės, o iš pasidygėjimo. Jis atidaro milžiniškas dvaro duris ir nustemba, kad niekas į tai nesureaguoja. Negi niekam nerūpi, kad čia taip lengvai gali patekti vagys?

Pagrindinėje fojė tamsu nors į akį durk. Tačiau iš viršaus sklinda šviesa ir Tomas Ridlis, sugniaužęs savąją lazdelę, ima lipti laiptais į viršų, šviesos link. Kad geriau matytų kelią, užžiebia lazdelę, jos galiukas ima šviesti lunatiška šviesa. Kiek tenka pamatyti blausioje šviesoje, vaikinui susidaro įspūdis, kad dvaras ir iš vidaus toks pat gražus, kaip ir iš išorės - melsvoje šviesoje kraupiai gyvai atrodantys portretai nė kiek neapdulkėję, mediniai laiptai jais lipant visai negirgžda, net kvapas čia toks, tarsi pamatiniame dvaro sluoksnyje kiaurus metus augtų sodo gėlės. Nuo tokių įspūdžių Tomą tik dar labiau suima pyktis.

Kai užlipa į antrą aukštą, iškart pamato juos visus valgomajame. Jie pietauja - vienas pusamžis vyras ir du senukai, vyras su moterimi. Nors dar diena, tačiau lauke taip tamsu, niūru, kad jie sėdi užsidegę elektros lemputę ir daugybę žvakių aplink stalą. Valgo kaip tikri karaliai - Tomas iki Hogvartso laikų tokio maisto išvis nebuvo matęs. Vaikinas iškelia lazdelę ir įeina į valgomąjį. Jie jo dar nemato, tačiau tuoj pamatys. Jis žiūri į jaunesnįjį vyrą ir bando jame pamatyti kažką, - save, - tačiau nemato. Jis mato tik ramų viskuo patenkintą žiobarą, valgantį skaniausią maistą ir besidžiaugiantį tėvelio bei mamytės draugija.

Tomo Ridlio jaunesniojo veidą iškreipia pykčio grimasa. Ši scena iš šalies turėtų atrodyti labai juokingai - prie didžiulio stalo susėdę trys žmonės ramiai ir taikiai sau pietauja, jiems už nugarų tyliai sėlina žiauraus veido jaunuolis juodu apsiaustu. Pagaliau Tomas Ridlis vyresnysis pamato įsibrovėlį. Iš nuostabos vyro burna prasižioja, šakutė iškrinta jam iš rankų. Kitaip nei sūnus, tėvas save jo veide atpažįsta, šokiruotas atsistoja, kėdė, ant kurios jis sėdėjo, su trenksmu nukrinta ant grindų. Du seniai atsisuka, bet jie nešokiruoti, tokie seni, kad išvis nieko nesuvokia. Ridlis vyresnysis žiūri ir žiūri į Tomą, jis pagaliau viską puikiai supranta.

Tomas Marvolas Ridlis tvirtai žino, kad nekenčia šio žmogaus.

- Tu ją palikai ir niekada nesugrįžai... - piktai sušnypščia jis, nors vyresnysis vyras toks šokiruotas, kad, rodos, visai nieko nesupranta, tik stovi išsižiojęs vienoje vietoje.

Vaikinas iškelia savo lazdelę, taikosi ja į tėvą.... Tačiau apačioje išgirsta bildėjimą. Jis ne vienintelis sugrįžo čia keršyti.

- Tuuuu! Pavogei Klastuolio žieeedąąą!!! - išgirdo rėkiant jau atsigavusį Morfiną. Jis lipa čia, viršun, sunkūs žingsniai dar ilgai po to aidi Tomo ausyse.

Jaunuolis dar kartą pažvelgia į savo tėvą, tas vis dar stovi toks pat nustebęs, gal jį ištiko širdies smūgis; tada Morfinas įpuola į valgomąjį, Tomas pabūgsta, kad puls jį, tačiau plaukuota žmogysta bėga vyresniojo nejudančio Tomo link  ir, besišvaistydamas peiliu vienoje rankoje ir lazdele kitoje, rėkia:

- KLASTUOLIO ŽIEDĄ ATIDUOK!

Ridlis vyresnysis pagaliau atkunta ir aiktelėjęs atsitraukia. Morfinas iškelia lazdelę, turbūt vargšelis visai susipainiojo, ir jau ruošiasi...

- Crucio!

Morfinas suklykia ir ima iš skausmo raitytis ant žemės. Ridlio vyresniojo akyse matyti tikras siaubas, o jaunesniojo - pyktis, pagieža bei pasišlykštėjimas. Jis nenori čia būti nė akimirkos daugiau. Mostelėjęs lazdele apverčia stalą su maistu, visa kita palieka beveik taip, kaip buvo radęs - šokiruotą Tomą Ridlį, be jokios išraiškos veiduose sėdinčius jo tėvus ir vis dar iš skausmo inkščiantį Morfiną Gontą, grasinantį Ridliui visais pragaro velniais dėl pavogto Klastuolio žiedo. Tik ne tam Ridliui.