Dėdė Piotras ir jo Čiarikas

Dėdė Piotras yra iš tų vyrukų, kuriam šuo – geriausias žmogaus draugas, nesvarbu, kokio dydžio jis būtų. Čiarikas – vienas iš tų kišeninių-rankinukinių „ciucikų“, mažesnių ir bailesnių už eilinį kiemo katiną. Jie abu – neišskiriami bičiuliai, ne tik gyvenantys po vienu stogu, valgantys nuo to paties stalo ir miegantys toje pačioje lovoje, bet taip pat kartu sportuojantys bei einantys apsipirkti. Kai dėdė Piotras šalia, Čiarikas beveik niekada nedreba. Be to, turint tokį didelį ir stiprų gaujos vadą, kasdieniai pavojai atrodo dešimt kartų mažesni už patį Čiariką.

    Tiesa, kartais Didysis Draugas, Gyvenimo Autoritetas ir Tėtis (ak, taip, pamiršome paminėti, jog dėdei Piotrui Čiarikas yra ne vien geriausias draugas, bet daug daugiau – kaip sūnus) labiau primena asmeninį trenerį, duodantį daugiau komandų nei pats pajėgtų įvykdyti, todėl šuns paklusnumas yra ne šiaip dorybė ar pareiga, bet gyvenimo būtinybė. Dėdę Piotrą reikia suprasti be žodžių. Kartais net be gestų, tarsi skaitytum jo mintis... Hmm... Kai matai jį su ausinėmis, jo galvoje greičiausiai girdisi tik tai, ko jis klausosi, o tai toli gražu nepadeda suprasti, kaip Čiarikui elgtis. Ne, čia veikiau reikia kliautis senais gerais vilko instinktais... A... Palaukite, jei vilku laikysime kaimyno vokiečių aviganę, kuri už šimto kilometrų užuodžia kiekvieną policijos ieškomą niekšelį, Čiarikui su ta gražuole visai ne pakeliui!.. Tikriausiai šioje unikalioje gyvenimo situacijoje belieka kliautis kasdiene šuniška patirtimi, darant kuo mažiau klaidų.

    Bet kodėl dėdė Piotras taip dažnai klausosi muzikos? Juk Čiarikas mielai jam pasipasakotų! Ak, taip, teta Olionka... Ši moteriškė gaujoje garantuotai užima vadovaujančios patelės vaidmenį, tik ji labiau kiaunė negu vilkė. Tiesą pasakius, Čiarikas yra jos šuo, tačiau ji nesivargina užsiimti tokia smulkme kaip jo priežiūra, nes gyvenime yra daug svarbesnių reikalų, kuriuos reikia neatidėliotinai padaryti. Namuose taip dažnai organizuojami įvairūs verslo posėdžiai, daromi prekių pristatymai klientams, jog Čiarikui svetimi žmonės nebekelia noro ant jų loti. Nebent kas nors norėtų jį paglostyti. Tačiau šis pavojus taip pat yra retas svečias, nes tokio dydžio tylus šuniukas yra praktiškai nematomas. O jis ir nelabai mėgsta tetos Olionkos kompanijas – vis tiek tai ne jo gaujos nariai. Šitą jam labai gerai įkalė į galvą dėdė Piotras, nesijaučiantis svarbesnis už savo žmonos neatidėliotinus reikalus. Kai teta Olionka namuose posėdžiauja ar reklamuoja tai, be ko realiai galima gyventi, vyras užsideda ausines, pasiima šunį ir... šie draugai lieka vienu du visame pasaulyje...

    Vis dėlto, Čiarikas tikrai norėtų būti išgirstas, norėtų būti suprastas be žodžių, kad kas nors perskaitytų jo mintis. Juk tada gyvenimas taptų daug paprastesnis, o „mažasis Au Au“ taptų panašesnis į savo vadą ir taip pat užsitarnautų šiokį tokį autoritetą visuomenėje. Juk šis šunytis yra ne koks nors išpopintas keistų madų demonstruotojas, bet labai sportiškas ir ištvermingas kareivis, dėvintis firminius „Adidas“ drabužius, pabrėžiančius jo gaujos rimtumą bei statusą visoje kaimynystėje. Miesto mastu tai nebūtinai ką nors reiškia, tačiau rajone visi žino, jog čia dabar eina Čiarikas! Na, supratote apie ką mes kalbame?

    Kad būtų aiškiau, štai trumpa istorija apie „Eisime apsipirkti“ komandą, kai būtina laikytis vienos pagrindinės taisyklės: šunys į parduotuvę įleidžiami tik nešantis juos rankose. Turint minty Čiariko dydį, būtų apgailėtina jį palikti lauke vieną saugoti visos parduotuvės. Kadangi dėdė Piotras su savo šuneliu yra neišskiriami draugai, Čiarikui tenka privilegija būti nešamam ant rankų (kad ir po užančia). Juk tada pasijunti karališkai – esi iškeltas virš daugumos gigantų, paprastai pastojančių tau kelią, užstojančių vaizdą, blokuojančių tokią svarbią būtinybę susieti kvapus su konkrečiais objektais.

    Dėdė Piotras yra tikras vyras – jis neperka daugiau nei Čiarikas pavelka (tai tikrai nėra daug), nebent to reikalautų išskirtinė gaujos situacija. Šis kartas kaip tik nebuvo vienas iš jų, tad vyras su ausinėmis priėjo prie kasos, vienoje rankoje laikydamas kišeninį juodą šunelį, vilkintį firminiu sodriai mėlynu „Adidas“ džemperiu, o kitoje – keletą pirmo būtinumo kramtomų prekių vien sau. Tai neabejotinai patraukė pardavėjos dėmesį ir ši sužavėta tarė:

      - Koks mielas šunelis!

    Čiarikas akimirksniu sutriko, bet to neparodė, vien pagalvojo: „O ne, kodėl ji galvoja, kad aš mielas? Kodėl ji nepastebi, koks aš stiprus ir atletiškas? “ Dėdė Piotras, be abejo, nieko negirdėjo – nei pardavėjos žodžių, nei Čiariko minčių. Tačiau matydamas, kad kažką praklausė, patraukė vieną ausinę nuo dešinės ausies ir šaltai, bet mandagiai paklausė:

      - Ką?
      - Sakiau, mielas šunelis, - ramiai pakartojo pardavėja jau be jokio susižavėjimo.
      - A... Ačiū, - tarė dėdė Piotras, sudėdamas ant prekystalio savo prekes.

    Tuo metu Čiarikas viduje dar labiau irzo: „Nejau ir vadas mano, kad aš mielas? Kodėl jis nepasako, koks esu ypatingas jo draugas? Nejau šie drabužiai slepia mano ištreniruotus nuo ilgų pasivaikščiojimų bei varginančių kaskadinių triukų raumenis? Aš tikrai nesu paliegęs, miledi, neapsigaukite! Priešais jus – pats ištikimiausias, pats patikimiausias, drąsiausias ir... “

    Deja, dėdė Piotras jau spėjo apsipirkti ir nueidamas padėjo Čiariką ant žemės, kad šis eitų savomis kojomis, taip pažeisdamas pagrindinę komandos „Eisime apsipirkti“ taisyklę: šunys į parduotuvę įleidžiami tik nešantis juos rankose. Oi! Palaukite! Atsiprašome, dėdė Piotras nieko nepažeidė... Nebent Čiariko savimeilę. Bet šito jis niekada nesužinos, nes nemoka skaityti savo geriausio draugo minčių. Juk jo paties galvoje jų ne tiek jau daug, tik muzika...