Du žyniai

Jaukus ir pavasariškas paskutinio žiemos mėnesio rytas. Mažoje virtuvėlėje aplipę kuklų sovietinį staliuką, skystai žalsvos, elninės šiurės samanų spalvos, sėdime su močiute. Ji vėpso pro langą į tykų sausą kiemelį, apsuptą pilkų daugiaaukščių, o aš negaliu atitraukti dėmesio nuo jos vietoje nenustygstančių lūpų. Rodos, lyg žande ji visados pasislėpusi nešiojasi savo mėgstamiausią ir/nes pigiausią, mėtinį optima linijos čiulpiamo saldainio variantą, tartum, po truputį jį žysdama, suteiktų skonio savo blankiai, diena iš dienos nesikeičiančiai kasdienybei. Senatvė ją labai stipriai apribojo, bet atmintis, šviesi lyg dvylikametės. Ir akys išliko vaikiškos, nesuterštos pykčio ir pavydo, tomis dvejomis šovinių pilnomis apkabomis, kurios dažniausiai ir lieka žmonėms, perbridusiems gyvenimo pelkę, skęstant skurde ir išsilavinimo stygiuje. Pykčio ir vienas kito nesupratimo susišaudymų kupinas gyvenimas, po truputį judindamas lūpas, buvo pasiruošęs vėl išsiskleisti prieš mane neįtikėtinai greitai nuvytusių alyvų žiedų kekėmis. Dabar ji pasakojo, kaip prie jų namų buvusiam šaltinėlyje, pavasarį, ant plono ledo, su bliūdu, ji išgriebė šešis karosus.
-Ir ant pievos aš juos viena po kito - su paprastu bliūdu. Dideli, blizgantys, guli vienas šalia kito ir žiopčioja. Galėjau įlūžti, bet neįlūžau. Po to tetutė su visu kibiru, įbridus į šaltą vandenį, malėsi, malėsi, bet nieko nepagavo.
Ir jos giedras žvilgsnis apsiblausė, pokalbio automobilis pradėjo riedėti skausmo akmenimis ir šykštumo duobėmis išgrystu žvyrkeliu. Jaučiau, kaip aikštingas vairas, mašinai klimpstant ant tose giliose, praeities žaizdų duobėse, man muša per pirštus ir suka mus su močiute į gūdų jos vaikystės aplinkkelį. Mašina susimėto, aikštingas vairas pats užsilaužia, ir mes riedame tuo nemaloniu ir tamsiu skausmo aplinkkeliu, iš dviejų šonų dengiami ilgų, nuvytusių pušų kamienų, o priešais sninga jų suvytusiais nuo gyvybės stokos baltais spygliais, kuriuos meta automobilio burzgesio išgąsdintos, drebančios sudžiūvusių pušų šakos. Močiutė pasakoja, kaip jos tėvas, turėdavęs pinigų, gerdavo, o moterį, su kurio siela jį supynė pats Dievas kunigo rankomis, aistringai ir dažnai mušdavo. Kadangi pats glostydavo kitą kūną, kitame kaime, ir mėlynėmis bei kirstinėmis žaizdomis nuo ūkio darbais užgrūdintų rankų, nusėtas jo žmonos šėšėlis taip pat puikiai tikdavo vaikams prižiūrėti, sutvarkyti namus ir kartais palinkčioti jam, sausai, ir be jokio jausmo kalbantis. Toks žmogus, paverstas į išmaniąją bokso kriaušę, ilgai neatlaiko. Trys vaikai, pastovus badas, stengiantis juos išmaitinti, ir pinigų trūkumas, šią gero būdo šviesiaakę moterį greitai nuvedė anapilin. Ji turbūt tiek kankinosi, jog pačiam likimui jos pagailo, ir jis, neiškentęs savo paties neteisybės, nusprendė iš rankovės ištraukti paskutinę, kozerinę kortą, apie kurią tiek daug žmonių, karta iš kartos kalba: „Kai numirsiu, pailsėsiu. “
Dabar rankose vartau močiutės atneštą, nuo laiko dulkių dėmėm išvagotą ir pageltonijusį Evdokijos Vasiljevos Pečiulienės mirties liudijimą. Mirė 1948. Gimimo datos nėra. Viršuje, SSRS ženkliukas. Mirties priežastis-širdies liga. 
Evdokijai buvo 31 metai. Močiutei, vyriausiam vaikui šešeri, ir likimo koziris buvo mestas. O tas didžiausias mažvaikis-prasigėręs paršas, palikdavo mažiukus vienus- dviem, trims dienoms, užrakindavęs didele spyna duris iš išorės. Užrakinus duris, užkalti langai nepalikdavo vilties patekti į lauką.
-Ir vieną dieną aš jį, sklendė tokia buvo, užkišau. Atėjo naktį, girdžiu-šaukia: „Gene, atidaryk! Gene, atidaryk! “. O aš prisimečiau, kad negirdžiu, ir guliu. Paėmė kopėčias iš klojimo, atmušė namo skliautą, ir per priemenę įėjo, ten buvo skylė. Klausia-„Kodėl tu mane uždarei? “. Atsakau-„Todėl kad bijau vagių-spyną numuš, duris atidarys, įeis, o ten mes trys vaikai, ir užmuš mus. “ Tą naktį nepasakė nieko. O kitą rytą davė raktelį ant virvelės, užsidėjau jį ant kaklo. Ir tarė: „Kaip eisit, užrakinsit. “ Vot tada mes ir vaikščiojom. Ir žemuoges rinkom, ir rūgštynes viriau, bulves kepiau lauke-ant plytgalių sudėtų, buvo galima.
Jis pats, tomis dienomis, išslysdavo pas tą baltarankę, kuri jam reiškė visą gyvenimą, turbūt, negalėdavęs pasakyti-ne, jos kūnui. Nes kaip supratau iš močiutės pasakojimų nuotrupų, vėlesnė jos  pamotė spaudė tėvą po padu, kaip reikiant, reiškias charakteris buvo šlykštus. Ir iš dalies, aš prosenelį suprantu. Kartais, dėl kūno gali paaukoti visą savo gyvenimą. Kad gyventum kitą gyvenimą kitam, o tiems, kuriems labiausiai reikia, kad laikytumeisi savęs, neduotum nieko. Kad pats, pasirinkęs savo likimą, jaustumeisi laimingas. Kaip Sartras sako, tu visada turi teisę rinktis. Mano senelės tėvas buvo pirmasis egzistencialistas savo kaime. Ir, kaip matome tikras romantikas. Jis buvo niekšas. O tas Pasiekų kaimas, kaip ir jo vienintelė, dar tais laikais stovėjusi mano močiutės šeimos  trobelė, praėjus porai dešimtmečių sudegė, ir Pasiekai išnyko nuo žemėlapio paviršiaus, praryti Šiaudžių kaimo. Išnyko, kaip ir dar viena, širdį verianti žmogaus likimo istorija, kaip dar viena akimirka žmonijos vartojimo ir atrajojimo procese. Bet ši numirusi istorija prisikėlusi iš močiutės atminties kapinyno, dabar vėl maitino mūsų automobilį kuru, dardantį gūdžiais, išnykusio kaimo, supleškėjus vieninteliam jo namui, skausmu grįstais aplinkkeliais. Išsausėjusiuose, didelėm sudžiūvusiomis šakomis persipynusiuose medžiuose, taip neleidžiančiuose į aplinkkėlį prasibrauti net mažiausiam saulės spindulėliui, mačiau močiutės praeities skausmą. Šį skausmą siurbė jos krutančios lūpos. Šešeri metai, vienerių ir trejų metukų broliukai pirkioje, ir jokio maisto. Vasarą rugštynės, bulvės,  žemuogės, kitų uogų nebūdavo. Jei kas likdavo po tėvo maitinimosi, bet retai taip būdavo, eidavo į žolelių šiupinį. O apmirus gamtai badas, ir balansavimas ant plono ledo, stengiantis bliūdu išgriebti karosą, stengiantis prasibrauti tenai, kur dar gyva, kur dar nepasiekusi baltos mirties ranka, kur dar yra vilties prasimaitinti iš motinos gamtos, vienintelės universalios visų motinos, rizikuojant savo kailiu. Šiomis istorijomis ir gyveno mano močiutė, žiloje senatvėje  skurdo užspeista į kampą.
Taip, kiti gali pakeliauti po užsienį, pensijoje pamatyti pasaulio. Bet tai-kiti. Manau, jog mano karta, atėjus pensijai pasuks į psichodelikus. Nesakau, kad kiti narkotikai nebus naudojami taip pat intensyviai, tiesiog, man atrodo, dabar, dėka vaistinių visi seni žmonės, išeinantys kas mėnesį su perpildytais krepšiais visokiausių dėžučių, arba stovintys didelėse eilėse kamelijoje laimės valandą, dėl tų dėžučių turinio sudieties- jau yra legalūs narkomanai. Tik psichodelikų senoji karta dar bijo liesti. Ir mano senoliams, kurių abiejų pensiją sudėjus gaunasi vos per šešis šimtus, tos pasakos apie Havajus ir kitataučius sukriošėlius, jų amžininkus, keliautojus lakstančius po pasaulį, atrodytų nesuprantamos. Bet, palyginus pensiją ir algas, palyginus viską, paaiškėtų. Bet nereikia. Tos šalys daug perėjo, dabar ir turi, o mes irgi skleidžiamės, viskas po truputį kyla, net nepastebint, ir kažkada, jeigu ne mes, ne mūsų vaikai, ne mūsų proanūkiai, kažkuri karta jau pasenę galės skraidyti po Marsus ir Saturnus, kas savaitę, po naują planetą, ir niekas neprunkš, kad Lietuva jam nieko negali duoti, ir išviso gėda būti lietuviu, ir jau kiekvienas išdidžiai užsiklijuos trispalvę ant savo tarpgalaktinio visureigio, jeigu, aišku žmonija, netaps viena tauta...
Arba jie gelbėsis psichodelikais, daug priimtinesniais ir pigesniais. Nori Egipto piramidžių. Šauk du šimtus miligramų, ir pats, patapęs piramide, atskleisk senovinės civilizacijos vidaus paslaptis. Tik jie, senoji karta dar surakinta. Aš jokiu būdu narkotikų neiškeliu, ir pats, jau noriu tuo tikėti, perėjau tą etapą, bet.... Niekas nenuneigs, kad tai nuostabi, o kartais asmenybę išdeginanti patirtis, kuriai, visų pirma, reikia pribręsti. O pensija-pats tas brandos amžius. Juk, manau daug kas sutiktų, kad mieliau rinktūsi pabraidyti po rojaus sodus,  arba pragaro prekybos ir pramogų centrus,  sulaukęs septyniasdešimtmečio, esančius  savo galvoje, negu, kad užrakintam vis labiau dūlėjančiame, apviliančiame, ir jau seniai grožį praradusiame kūne, savo rutinėlei, migruoti iš maksimos į iki ir atgal, ieškant palankesnės akcijos kiaušiniams. Bet tai-tik kartos. Tai tik svaičiojimai, ir apie tai, maloniai pašnekėčiau su ta žaliaake būrėja, apgulusią rankomis elninės šiurės spalvos stalą, kurios lūpos, vis didesnius akmenis ritindamos ant savo likimo ir taip žvyru iškloto aplinkkelio, numušė mūsų kelionės kursą į tuos tamsius, beveik iš atminties ištrintus istorijos užkampius. Istorijos, kurios nesugeba išlaikyti dėmesio, nes nėra ištisinio veiksmo. „Lietuviai, vis dar Lyrikai, vis dar pesimistai“- girdėjau neseniai piktinantis. Tai tokie pasipiktinę  klounai ir nesugeba išsėdėti penkių minučių, nepastimuliuoti kažkokio eilinio siužeto vingio, ar stipraus netikėtumo, visų tų triukų, kuriuos taip gerai yra įvaldęs Holivudas.
O aš, močiutės istoriją mielai išklausyčiau, ir vėl, ir vėl, šimtąjį kartą. Tik ji taip netiko šiam gražiam pavasariškam žiemos rytui, ir tas praeities skausmo iškreiptas veidas, jai pasakojant, žodis po žodžio pačiai kėlė vis aštresnį  skausmą, lyg susiraukiant veidą, jos kojas ir rankas sutrauktų stiprus paralyžius. Reikia griebtis vairo, ir kažkaip bandyti grįžti į tą šviesų pokalbio kelią, atrasti šviesų posūkį. Mašinai drebant mes lėkėme tamsiu aplinkkeliu, stambiems, patirto vargo ir neteisybės, akmenims braižant automobilio  dugną, mus stipriai mėtė į šalis, ir mačiau vis labiau skausmo iškreipiamą močiutės miną veidrodėlyje viršum vairo. O ji jau pasakojo, kaip  teta, tėvo sesuo, jai ir broliams nuolatos gailėdavo maisto, kaip jie pastoviai badaudavo.
Pagriebiau vairą stipriau, suspaudžiau pirštus. Visas automobilis drebėjo, o aš bandžiau atsiminti. Močiutės teta, tėvo sesuo nebuvo tamsios širdies, tik  labai šykščios  prigimties moteris, kuri gerdavo su tėvu, kol turėdavo vieną kitą pinigą samagonui iš kaimynų išvilioti. Kartais, pritrūkus skambančių, su atmintim, asmenybės gabalus išpjaunančiam skysčiui, ji maistą išmainydavo pusvelčiui, vien dėl pilno stikliuko. Tai buvo keistos padermės aistra, nuo kurios kenčia daugelis. Ta aistra buvo šeimos įprotis. Mažesnieji broliai, vėliau tai perims. Močiutė šią liniją nukirs. Likimas suves su  išgeriančiu vyru, nukirs ir jo liniją. Jų dukros neims nė lašo sekdamos tėvų pavyzdžiu. Kol, dar vaiku būdamas, prasigersiu aš-vienturtis jos anūkas. Štai tokios kartų schemos  zvimbė smegeninėje, ir visam organizmui  pervargus, kovojant su, beprotiškai greitai lekiančio, skaudžios praeities žvyrkeliu, automobilio nuolatiniu kratymu, kūnas jau norėjo pasiduoti ir leistis skausmo pilnų žodžių autopiloto nešamas tais gūdžiais, skaudžios istorijos keliais. Bet staiga išvydau šviesią proskyną, tenai, toli, beveik neįžiūrima, ji buvo kukliai įsispraudusį į šį kampuotą ir nepatogų žvyrkelį, ir vedė link pagrindinio, lengvo, šiam rytui taip tinkančio, šviesaus kelio.  Ir man dingtelėjo - lyg iš giedro dangaus, šiuo atveju, iš migla apgaubto aplinkinio žvyrkelio tamsos. Suėmęs vairą rankomis, stipriai spaudžiu stabdį, ir pasuku, kiek tik leidžia nuo nuovargio ir galvojimo iškratytas kūnas. Teta, tetutė su kibiru gaudanti karšius ir nieko nepagaunanti. O kas dar, ką dar praleidau.
-Baba, o kaip ten su tavo senele, ji juk buvo rusė, žolininkė, gyveno netoli keturiasdešimties Totorių kaimo ar ne?
Laikau vairą, įtempęs visas savo menko raumenyno audinių ląsteles, mašina slysta šonu, vos įsiterpdama į duobėtą žvyrkelį, bet kurią sekundę rodos, kad bent vienas iš tankiai šonuose susispaudusių medžių užkabins automobilį, ir prarasiu tą vienintelę proskyną, ir jau nebeišgelbėsiu močiutės nuotaikos, nuo su kiekvienu žodžiu vis labiau veidą iškreipiančių, sunkios praeities epizodų, ne vieną žmogų pavertusių apgailėtinu.
-Taip, taip, ji buvo ne tik žolininkė, ji buvo pribuvėja, po kaimus vežiodavo ją priimti vaikų. Aš, broliai, pusbroliai, visus ji priėmė.  Ir riedėdavo vežimu iš kaimo į kaimą, o kai grįždavo, karts nuo karto reikėdavo jai karves ganyti. Išeidavo su jomis į laukus, o vakare, pargynusi, grįždavo su glėbiu įvairiausių žolių, kurias tą patį vakarą suguldydavusi, palėpėje džiovindavo. Turėjo didelį aukštą, ir jis visas buvo užgrūstas įvairiausių žolelių ryšuliais. -močiutė šiek tiek nutilo, mašina vis lėčiau slydo šonu, kol sustojo . Sustojo, neapsivertė, mūsų abiejų kūnai sekundei atsipalaidavo, akys prašviesėjo, o močiutės mimiką pragiedrijo šviesesnių prisiminimų atšvaitas. Atsimerkiau. Rankose vis dar laikiau vairą, virš savęs, veidrodžio atspindyje mačiau giedras babos akis, o priešais mašinos priekį, įsispraudęs tarp milžiniškų, negyvų viena su kita persipynusių, praeities rauda ošiančių  pušų mažas, išryškėjo  lygus keliukas, apaugęs laukų žolėmis, vedantis į tolį, kur, rodės patenka truputį daugiau šviesos. Neskubėdamas įjungiau pirmą pavarą, spustelėjau pedalą, ir iš lėto,  lyg prilipusi dugnu, mašina pradėjo slysti  per minkštą žolę.
Pradėjus judėti į priekį  žodžiai iš močiutės, vietoje niekada negalinčių nustygti lūpų, plaukė ramiai ir lygiai.
-Gaila, kad taip ir neišklausinėjau jos, apie tas žoleles. Dar mokėdavo užkalbėti nuo gyvačių, nuo rožės, nuo išnirimo. Vieną sykį, kaip ji jau buvo sena, persikrausčius į Šešuolius, aplankiau ją, ir pasiskundžiau išsinarinusi riešą. Senelė paėmusi skaudančią ranką, pradėjo kuždėti į delną užkalbėjimo žodžius. Tada, pagraužė mano riešą savo bedante burna... Bet šūdas tas jos užkalbėjimas, -po ilgokos pauzės tarstelėjo senelė, trindama ranką, -dar iki dabar, kartais vakarais taip suima, kad nebežinau kur dėtis.
Jos lūpos, pagautos gerų praeities prisiminimų, plakėsi lengvai, lyg purios, vėjo blaškomos, prie žalsvo konteinerio  besivoliojančios, prakiurusios  pūkinės pagalvės plunksnos. Mašinos veidrodėlyje atsispindėjo jos žalios, giedros akys, o virš kapoto, spinduliais nušviestas, kyšojo pavasariško žiemos ryto įkvėptas, dabarties kelias, išklotas parodyto gerumo nuglūdintu, pasitikėjimo sustingdytu, lygiu asfaltu.
Tada ji prisiminusi tą vakarą, kaip jos senelė, bedantę burną čiulpiančia riešą, murmėdama savo apžavus, vėliau papasakojo porą istorijų iš savo jaunų dienų. Ji buvo liudininke to pasaulio stebuklų, kuriuos, savo kančios žaizdų išvagotų kūnu ant kryžiaus, alinamas Kristus išvijo, kraujais paplūdusiame skverne, atnešdamas kitus stebuklus. Juos atnešė su ginklu, su pasiūlymais, bei su geromis, ir blogomis intensijomis patys žmonės, kitiems. Bet, tuo laiku, mažai apgyvendinti kaimeliai, išslysdami iš didžiųjų, išsilavinusių  brolių-miestų priežiūros, pasislėpę savo mažuose, mirtinguose skverneliuose, glaudė prie krūtinės silpnai, bet dar vis rusenančią pagonybės kibirkštį. Mano senelei jos senelė tą vakarą papasakojo porą stebuklų apie apžavus. Pati, būdama žolininkė, jais tvirtino savo dvasios pamatą, jais tikėjo, gyveno, ir jie leido jai padėti kitiems. Abu nutikimai įvyko vestuvėse. Abu-prie ilgo, vestuvinio puotos stalo, aplipusio gausiomis giminėmis, apkrautų nesuskaičiuojamomis gėrybėmis, žmonių ištrauktomis iš dosnios, lietuviškos motinos gamtos.
Pirmasis nutikimas, prie gausaus vestuvinio stalo, skambėjo trumpai. Jaunikis, nei iš šio, nei iš to, staigiai atsistojęs, atkreipė visų dėmesį. Nusismaukė kelnes, ir, savo sėklides, visiems matant, laikydamas rankose, pradėjo stipriai tampyti ir maigyti. Tokios nepagarbos neišlaikęs jo tėvas jaunuolį parvertė po stalu, bet jau buvo per vėlu. Jaunoji, pykčio ir gėdos raudoniu išvagotais žandais, atsistojo, ir paliko vestuvinį stalą. Už jos patraukė ir visa jos giminė.  Likę svečiai, pasišlykštėję, kuždėjosi, jog kažkas jį užkerėjęs ir  jam pasisukęs protas.
Antrasis nutikimas, savomis akimis užfiksuotas mano proprosenelės, ir per lūpas pasiekęs mano ausis, nutiko kažkuriam gūdžiam Molėtų apskrities kampelyje. Jaunikis, kruopščiai ieškojęs žmonos, parsivedė jaunają iš labai toli. Dvi didelės giminės apgulė vestuvinį stalą. Kampuose sėdėjo jaunieji, o ilgo stalo viduryje, vienas prieš kitą, lyg ant dviejų, svarstyklių lėkštučių uždėti du vienodi svareliai, savo apeiginiuose drabužiuose muistėsi du žyniai. Vienas vietinis-jaunojo svitos, o kitas iš jaunosios krašto.  Tarp jų, dosnios šeimininko rankos pabertoje, valgių krūvoje, baltavo paprastas, kaimiškas ožkos pieno sūris. Vietinis žinys, dar neįsismarkavus puotai, staiga prabilo, ir visi, lyg susitarę nuščiuvo.
-Brolau, matai šitą sūrį?
-Taip, brolau? -garsiai tarė žmonos svitos būrėjas.
-O gali padaryt taip, kad jis būtų juodas? -paklausė jaunojo atstovas.
Svetimkraštis žynys drąsiai mirktelėjo, ir virš sūrio, ištiesė pravirą delną. Visi svečiai apšalo. Sūris, po truputį pelydamas, per keliasdešimt sekundžių įgavo juodą atspalvį. Akis nuo sūrio, pakėlęs į vietinį žynį, prašalaitis nusišypsojo, taip įrodydamas savo galią, ir laikąs išbandymą įvykdytu. Jiedu susidaužė, ir išgėrė po stikliuką.
-Gerai, -tarstelėjo vietinis žynys, bet tai dar buvo ne viskas. Tikrasis iššūkis dar buvo neįveiktas. -O dabar, padaryk taip, kad šis sūris vėl taptu baltu.
Raganius sutrikusiomis akimis, nukreipė žvilgsnį į šalį. Tada, padvejojo ir, suvokęs, kad visų dėmesys subestas į jį, ir iš situacijos išeities nėra, nutarė garbingai pripažinti savo pralaimėjimą. Jis kiek galėdamas, išsivėpė, ir garsiai paskelbė.
-Ko negaliu, to negaliu, broli.
Tada vietinis žynys atsistojo, pirštu parodė, kad prašalaitis išeitų su juo pasikalbėti. Abidvi svitos standžiai susispaudė prie langų, norėdamos bent žodelį išgirsti iš šio slapto, dviejų, gerbiamiausių vyrų kaimuose, pokalbio. Skylutės sienoje, pokalbio aidui pagauti, tarp prakaito išmuštų veidų, spausdamasi ieškojo ir mano propromočiutė. Staiga, netikėtai lauke pasigirdo riksmas. Vietinis plūdo atėjusį. Plūdo įvairiausiais negražiais žodžiais. Tada, pasigirdus aiškiai, vieninteliai frazei, stojo mirtina tyla.
-Ir kad šimto kilometru spinduliu tavęs nematyčiau!
Netrukus, abidvi svitos išėjo į lauką, supratusios, kad pokalbis baigėsi, ir vėl galima elgtis pagal savo troškimus. Išėję žmonės pamatė vietinį būrėją, prisėdusį ant kelmo prie namo, o prašalaičio nugara, jau buvo nutolusi per gerą pusę kilometro. Jis neatsisukdamas, dūlino keliuku tenai, iš  kur buvo atėjęs.
Jaunoji, nieko neprasitarusi, pirmoji žengė žingsnį ir nuėjo link vieškelio, vedančio toliau nuo tos suklypusios trobos, kurioje jos kaimo žynys, buvo taip smarkiai pažemintas. Visa jos giminė, pasekė mergos pavyzdžiu. Jaunojo svita, su mano propromočiute, liūdnai apsėdo neįvykusių vestuvių stalą. Burtinikas prisėdo prie sūrio. Jis buvo vėl pabalęs. Tik visi, lyg susitarę vengė net pažiūrėti į to sūrio, tapusiu išbandymo objektu, pusę. Tik tada, kaip pats žinys, atsilaužęs sukramtė nemažą baltą gabalą, svita nusiraminusi, pradėjo jį po truputį valgyti. Lyg priimtų keistą Komuniją, sutaikančią juos su ką tik įvykusiu stebuklu, kuris atsiskleisdamas jiems prieš akis, dar syk įrodė, kad stipri, nematoma galia egzistuoja. Tas nutikimas dar labiau sutvirtino kaimo raganiaus autoritetą. Ir darsyk įrodė kodėl dar, praėjus tiek daug metų po krikščionybės įvedimo, žyniai  buvo gerbiami, ir pagonybė praktikuojama. Nors ir užantyje, nors ir kartais vos rusenant jos kibirkščiai.
Abi neįvykusios vestuvės,  abejuose sukasi burtai.  Močiutė paaiškino, kad nepaversdamas sūrio atgal, neįkvėpdamas jam naujos gyvybės, nepagydęs jo, svetimkraštis parodė, jog jo galia-destruktyvi. Ji kilusi iš tamsos, todėl, galinti tik griauti ir naikinti. Su tokiais, juodo burtininko žmonėmis, vietinis kaimo žynys nenorėjo susidėti. Ir saugodamas saviškius, nuo tik naikinti galinčių kerų, išvijo atklydusią svitą, nors vestuvės jau buvo įvykusios, o jaunieji - pasiruošę gyventi ir skurde ir varge, ir nelaimėje, iki pat mirties... O jeigu, laikui bėgant, tyčia ar netyčia, naujajai, suklypusios trobos šeimininkei, bloga padarytų žmogus iš jaunojo giminės... Ir jau ne sūris, o žmogus nyktų. Ir ne tik kūnu, bet ir siela. Juk tada jau būtų buvę ne kas.
Riedant šiuo šviesiu pavasariško ryto greitkeliui, puikiai tiko šios atminties nuotrupos, karta iš kartos perduodamos šamanams, žyniams, žolininkams, ir jų DNR nešiojantiems SSRS, vėliau Lietuvos respublikos piliečiams.  Pagonybės nuosėdomis sklidinos, senų laikų istorijos, šiurpinančios vaizduotę, vežė mudu patvariu, saulėtu greitkeliu. Aš pasisukau į močiutę sėdinčią ant galinės sėdynės, ir abiem, nuo vairo laisvom rankom, suėmiau jos išnarintą riešą. Ji krūptelėjo, galbūt išsigandusi mašinos, paliktos be vedlio, grėsmės, bet staiga, atsiminusi, jog joje yra patikimas autopilotas, nusiramino, ir suspaudė mano delną savuoju.
Įsižiūrėjau į jos giedras vaikiškas akis. Apie jas, taškeliais ir raukšlės išmušti, plytėjo ingaamžės dykumos toliai,  su galybę vingių ir įtrūkimų. Jos veido odos  klodai buvo, išgraužti rožės. Nesibaigianti, suaižėjusi jau ne pirmą ir ne antrą dešimtmetį skaičiuojanti jos odos dykuma, negražiais vingiais plėtėsi per kaklą, ir driekėsi po drabužiais, padengdama visą išbrinkusį kūną vingiais. Taip, ji tęsėsi iki kojų, kurios, net pro pilkus, kasdienius treningus švytėjo tamsiai melsvu, giliadugniu,  jūros, paviršiumi. Pamėlusios, išvagotos ir išsipūtusios, jos kojos dabar ilsėjosi pariestos po taburete. Perėjusios ne vieną dešimtmečio audrą, ne vieną tvaną atlaikiusios, ir galiausiai atnešusios ją čigonais, ant tos kėdutės, prie pat manęs, prie to elninės šiurės spalvos staliuko. Štai, sėdi du, žolininkės palikuonys, du žiniai, savo pokalbių vingiais menantys praeitį. Tik ji kartais pamiršta, turbūt iš neaprėpiamo skausmo, susikaupusio išsipūtusiuose nuo nervų gerkluose, atklydusio iš  sunkios ir skurdžios praeities. Ji pamiršta, jog sugeba gydyti. Jog, be skaudžių ir vargingų prisiminimų, kurie užkrauna ant šviesaus greitkelio sunkius, nepajudinamus akmenis, kreipiančius į skaudžius aplinkkelius, yra ir šviesūs, jaukūs keliukai, prasukantys pro gūdžias, apkerpėjusias vieningo kaimo kapines, arba pro kokį legendomis apipintą paslaptingą piliakalnį. Taip nutikus, aš, jos bendrakraujis žynys, turiu jai priminti jos galią. O kai ji, artimų išdavysčių apakinta širdim, išsižada šios dovanos,  jos anūkas, vienintelis palikuonis privalo vėl ją išmokyti gyvenimo sūrį paversti šviežiu. Kad dialogo automobilis slystų šviesiais keliais. Kartais būna tamsių, lietingų dienų, kurioms tinka ištraukus skausmus užkabinti ant vamzdžių kieme, kad motinos gamtos lietūs, juos lyg kilimus, išplautų, kad išdžiūvę jie taptų lengvesni. Bet šis rytas buvo nuostabus. Ir tos istorijos nuostabios. Sėdėjome lyg du žyniai. Du žiniai, vienas kitą priėmę, be išbandymų, riedantis šviesiu keliu, dialogo automobilio variklį maitindami kuru, kurio degalų baką mes pastoviai papildome pagarbą praeičiai keliančiomis istorijomis.
Atsisukus visu veidu į močiutę, jos  dykuma ir jūra virtęs kūno reljefas, manęs neišmušė iš vėžių. Tik realybės parblokštas, nustebau. Kokia ji sena... Negalėjau suprasti, kodėl ankščiau nepastebėdavau jos sudūlėjusio masyvo. Mačiau ją visados jauną ir gražią. Net į save nepanašią. Bet, žiūrint iš kitos pusės- panašiausią. Tas idealus paveikslas įsišaknijo į pasąmonę, ir senelę jausdavau šalia ne akimis, o širdimi. Kažkokiu keistu ir šiek tiek magišku ryšiu. Tad tas fizinis pavidalas man buvo vienodai, buvo ir yra. Tik rodos dabar, kai paėmiau tą giedrą žvilgsnį už rankos, jis trūktelėjo mane į priekį, ir žvilgsniui nevalingai pakilus link raukšlėtos kaktos, nuvedė pasižiūrėti kūno, kuriame yra prisiglaudęs.
Stipriau suspaudžiau jos ranką.
-O klasyk, bab. Kur ji palaidota?
-Liepkalnyje.
-Gal galėtumėm, kada, tenai nuvažiuoti?
Ji suspaudė mano ranką stipriau, net riešas nustebintas tokios, lyg iš niekur atsiradusios jėgos, pasisukęs trakštelėjo.
-Būtinai.

Priedas (kurio ir reikia ir nereikia.): „Pagaliau perskaičiau visą tai močiutei. Ji klausėsi įdėmiai, lūpos muistėsi tarpusavyje, o vaikiškas žvilgsnis vis klaidžiojo po mažytį virtuvės perimetrą. Sunėrus rankas ant kelių, ji suko nykščius vieną apie kitą, kol baigiantis tekstu, jie sustojo, ir iš burnos greitai išbyrėjo pora žodžių-„Ir vis automobilis, automobilis, (jokių automobilių ten nebuvo). Fpyzdų tą automobilį!.. “: